Dinara – aukščiausia vieta Kroatijoje, kuri turistams dar mažai žinoma. Šis kalnas yra vienas aukščiausių Dinarų kalnyne ir pūpso riboje tarp Kroatijos bei Bosnijos ir Hercegovinos. Kalno aukštis – 1831m.
Svarbu paminėti, kad Dinaros kalnas, nors ir neypatingai aukštas, suteikia galimybę pasimėgauti įstabiais vaizdais ir yra pakankamai „draugiškas“, nes į jį be didelio vargo neskubant galėtų įlipti ir vyresnis vaikas, ir senyvo amžiaus žmogus.
Šalia lietuviams gerai žinomo nuostabaus grožio Splito regiono yra žymiai mažesnis Knino miestas. Būtent jo ieškodami ir pradėjome savo kelionę aukščiausios Kroatijos vietos link.
Taigi penkiese (keturi suaugę ir vienas paauglys) nusprendėme leistis į šią kelionę. Mėgstam pamiegot ir paplepėt prie kavos puodelio, todėl nors ir planavom išvažiuoti iš Bibinje miestelio vos prašvitus (atstumas iki Knino 104km važiuojant mokamu keliu) – kelyje buvome tik apie 9 valandą ryto. Na ir žinoma kur visi klaidžiojimai ieškant pigesnės benzino kolonėlės arba ginčijantis dėl to, kuria navigacija naudosimės šįkart…
Ilgai netrukus privažiavome Knino miestą. Suradus šį miestą naudojantis kelio ženklais buvo nesunku surasti ir siaurom gatvelėm išraizgytą Kovačičiaus miestelį. Daug apleistų pastatų kvietė sustot ir pasivaikščiot po griuvėsius, pasivaišint prisirpusiom vynuogėm, figom, granatais. Sutikti vietiniai žmonės nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai, iš gandų žinojome, kad šiame regione serbų netgi daugiau, nei kroatų, todėl kai paklausdavome kur rasti Dinarą – sulaukdavome tik pagūžčiojimo pečiais. Tačiau Dinarą mes jau matėme…

Buvom atkaklūs ir visgi sulaukėm atsakymo – turim surasti gatvę pavadinimu Ulica fra Petra Kneževica. Gatvelių daug, bet pati nuojauta pakuždėjo kur sukti ir netrukus pamatėm nuorodą link Dinaros.
Važiuodami link Dinaros apsidžiaugėm, kad esam su visureigiu, nes vieškelis praktiškai nevažinėjamas, daug aštrių akmenų ir tai buvo tikras išbandymas tiek vairuotojui, tiek automobiliui. Pavažiavus kiek tolėliau kelias išsiskyrė į dvi dalis: į dešinę – karinis poligonas, į kairę – Dinara. Pripažinsiu, jautėmės ne itin jaukiai, sutiktus žmones stebino turistai iš Europos. O ką kalbėt apie karinius automobilius ir užrašus „attack line“. Minčių kilo įvairių.

Iš Kovačič miestelio lipama į kalną populiariausiu – vakariniu maršrutu. Beveik kilometrą galima važiuoti su automobiliu, kol prasideda tikrasis lipimas į kalną. Automobilį galima pasilikti prie miško trobelės pavadinimu „Brezovac“, kur esant reikalui žmonės ir pernakvoja. Nors iki trobelės važiuoti apie 15 kilometrų, bet kelionė tampa tikrai ilga dėl labai prasto kelio. Norint padidint greitį bent iki 40km/h kelionė gali greitai pasibaigti, todėl tenka kantriai ir lėtai riedėti link tikslo… Tiesa, kantrybės prireikia tik vairuotojui, nes pro automobilio langus matosi nuostabūs kalnų vaizdai, avių bandos, keletas vietinių žmonių su senoviškais automobiliais ir pripažinsim – hipnotizuoja. Jautėmės tarsi būdami visai kitame amžiuje…
Suradę Brezovac trobelę pasilikome automobilį ir leidomės į kelionę mišku. Kartu su mumis lipo du pagyvenę serbai, jie pasakojo, kad į Dinarą lipa jau trečią kartą, nes jų šalyje tai tarsi sveikos gyvensenos etalonas. Beje, jie taip pat nei angliškai, nei rusiškai nekalbėjo. Vienas jų ir vienas mūsų mokėjo vokiškai, – todėl bendrauti pavyko ir patiko.
Kiek paėjus miško takeliu atsiveria nuostabaus grožio pievos, tolumoje matosi kalnai ir vienas gyvenamas namas.

Jau įdienojus pradėjome kopti ir į patį kalną. Kur ne kur esantys akmenys buvo pažymėti baltai raudonais ženklais – supratome, kad taip žymimas kelias. Serbai nurūko priekyje mūsų, kol mes lekavom iš karščio.



Viršutinis kalno trečdalis įveikiamas kiek sunkiau, keliukai labai siauri ir nelygūs, kopimas darosi vis statesnis, o ir atsiveriantis Knino miesto vaizdas gniaužia kvapą taip, kad negali nespoksot.

Pasiekus viršūnę galima užsiregistruoti specialioje knygoje.Tiesa, pervertę knygą lietuvių parašų nepastebėjom.

Ant kalno stovi baltas metalinis kryžius. Vaizdai – na… Reikia pamatyt.


Į Dinarą įlipti galima per 2 valandas, tačiau neskubant ir norint pasigrožėt gali prireikti ir 4. Užlipę į kalną pasivaišinom čia atsitemptais makaronais, serbai siūlė savo tradicinio sūrio ir dalinosi ugnim.

Valandą padrybsoję ir „prisigėrę“ gaivių Kroatijos bei kitoje pusėje – Dinarų kalnyno vaizdų nusileidome žemyn.
Ar reikalingas fizinis pasirengimas lipant į šį kalną? Kai +30 gali būti sunku. Bet tai individualu.
Ar reikalingos specialios priemonės – nors kiti keli sutikti benusileidžiantys keliautojai buvo su kopimo lazdomis, mes kildami vakariniu maršrutu jų nepasigedom. Leidžiantis nuo kalno kojas tikrai paskausta, būtų geriau tvirta, pėdas apspaudžianti avalynė, bet vienas komandos narys užlipo su „Crocs“ tapkėm, taip kad reziumė – Dinara nepavojingas, bet tiek papėdėje, tiek viršūnėje vaizdais turtingas kalnas, į kurį rekomenduojam ir pradedantiesiems.