Kelionė automobiliu. Rizikinga, nepatogu ir išvis – kur čia atostogos? Tačiau mes kelintus metus iš eilės renkamės atostogas tik tokiu būdu. Paskutinė jų buvo į Juodkalniją – juodojo kalno (crna gora) šalį, kuri, nors ir labai nedidelė, bet yra visiškai kitokia – kerinti, svetinga, tarsi rojus žemėje ir tik per dvi dienas pasiekiama automobiliu! Keliaujant automobiliu, mielieji, atsiveria visai kitokios galimybės (už ką, keliaujant lėktuvu, reiktų žymiai daugiau primokėti). Štai keletas, mūsų nuomone, svarbių privalumų:
-Sustoji kur nori ir kada nori, renkiesi bet kokį patinkantį maršrutą;
-Vežiesi kiek tik nori daiktų, neskaičiuodamas bagažo ir už jį papildomai neprimokėdamas;
-Nuvykęs į savo pasirinktą šalį gali laisvai judėti šalies ribose ir už jos.
Tai tik keli pagrindiniai ir tikrai atsipirkę privalumai, tačiau neišsiplėsime ir toliau mes pasakosime apie kalnus ir apie šalį, kuri tiesiog „sudaryta“ iš jų – Juodkalniją.

Į Juodkalniją galima vykti pro Kroatiją, kertant Bosniją ir Hercegoviną, arba pro Vengriją ir Serbiją. Pastarasis maršrutas yra trumpesnis kilometražo, tačiau ilgesnis laiko prasme, kadangi keliai žymiai prastesni. Važiavome į priekį vienu maršrutu, o atgal kitu, tačiau kelionė pro visą Serbiją temstant ir po to nakties metu mums įstrigo atmintyse ilgam. Tenka pravažiuoti tokiais kaimais, kad tau iš tiesų pasidaro baisu sustot dėl degalų trūkumo (XXI a.!), nes kai kurie serpantinai atrodo be pabaigos ir supranti, kad oj kaip toli viskas čia nuo skersai išvažinėtų kitų Europos kelių. Mums tai buvo savotiška atrakcija ir tikrai siūlome bent kartą pabandyti šį maršrutą! Ypač jei atostogos ilgos ir dar turėtumėte laiko pasisvečiuoti pačioje Serbijoje.
Juodkalnija – gausiai miškinga ir kalnuota šalis, vietiniai juokauja, kad čia labai reti autoįvykiai, nes praktiškai visi šalies keliai yra serpantinai, kuriuose nei viršysi greitį, nei pavojingai lenksi. Todėl jie čia niekur neskuba. Per visą šalį driekiasi daugiausia Dinarų kalnynas (apie vieną nuostabiausių kelionių į Dinarų kalnyno viršukalnę Dinarą (1831m) galite perskaityti čia: Dinara ).

Lygumų Juodkalnijoje rasti sunku, neskaitant nedidelio jūros pakrantės ruoželio. Keliaujant teko susipažinti su daugeliu draugiškų vietinių žmonių, vienas iš jų – vyras, dirbantis psichiatrijos ligoninėje, esančioje Kotore. Juodkalnijoje atlyginimai dar mažesni, negu Lietuvoje, todėl dauguma dirba per du darbus. Šis žmogus jau kelintus metus taupo pinigus ir svajoja aplankyti Europą, – sako ten beprotiškai gražių lygumų yra, pievos ir laukai, kiek aprėpia akys. Na o mes tuo tarpu alpstame pamatę ištisai kalnuotą Juodkalnijos kraštovaizdį.
Kokias vietas ir kalnus aplankyti Juodkalnijoje, kai jų tiek daug?
1. Lovčen kalnynas ir Lovčen nacionalinis parkas. Ant šio kalno galite aplankyti mauzoliejų, skirtą Petrui II – garsiausiam Juodkalnijos filosofui ir poetui. Mauzoliejuje sarkofage saugomi jo palaikai. Todėl šis kalnas yra garsus ne tik geografine, bet ir istorine, kultūrine prasmėmis.

tripadvisor.com
Aukščiausia Lovčen kalnyno vieta yra Štirovnik (1749m), į kurią mes ir pasileidome lipti.

Deja, šis kalnas neturi tokios istorinės „potekstės“ ir jo viršūnės pasiekti net neįmanoma, nes ten yra telekomunikacijų bokštas bei aukštos įtampos laidai.

P.S. į praktiškai visą kalną galima užvažiuoti automobiliu (mes važiavome į dalį jo, tiesiog norėjome pažiūrėti kiek aukštai galima užvažiuoti), bet patartina turėti automobilį, kuris būtų pravažus arba tiesiog kurio nebūtų gaila laužyti.

Nuo kalno bet kada gali nuriedėti akmenys, o važiuojant prastu keliu ant jo gali tiesiog atskilti uoliena ir kelias taps nepravažiuojamas. Norint keliauti automobiliu – geriausia pasiekti šiuos kalnus pavyks iš Kotoro ir Cetinje miestų.

Mums pasivaikščiojimas po Štirovnik viršūnę buvo įspūdingas ir kiek kitoks: visos kelionės Juodkalnijoje metu džiaugėmės kaitria saule, o pakilus į viršų oras subjuro, ėmė griausti, buvo gana vėjuota.


Jei norite aplankyti mauzoliejų – jums teks kopti į Jezerski viršūnę (1675m), kur yra patogus platus kelias eiti su vaikais (mažiau ekstremalu). Šalia mauzoliejaus yra apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria kerintys vaizdai į Kotoro įlanką. Norint patekti į patį nacionalinį parką ir į mauzoliejų teks sumokėti simbolinį keletos eurų mokestį.

2. Kotoro įlanka – Adrijos jūros įlanka, apsupta Lovčen ir Orjen kalnynų, šalia kurios driekiasi vietinių mylimas kurortinis Kotoro miestas. Pačios įlankos ilgis – apie 28km. Lengva susiginčyti, kas vairuos važiuojant įlankos pakraščiu, nes visi nori (neperdedant) tiesiog sėdėti ir spoksoti pro langą su atvipusiais žandikauliais… Yra daug vietų, iš kurių galite stebėti įlankos grožį, vienas iš jų tiesiog susivedus į navigaciją „Kotor bay“ veda vingiuotais serpantinais iki Kotoro įlankos apžvalgos aikštelės.

3. San Giovani pilis ir koplyčia – dar viena vieta, iš kurios galite grožėtis Kotoro įlanka.

Visame Kotore išsidėsčiusi į UNESCO paveldą įtraukta tvirtovė, o pati pilis pasiekiama kopiant į 1200m aukščio kalvą, iš kur galite pasigrožėti ir sena koplyčia bei aplankyti ją.

Sakoma, kad čia reikia lipti daugiau, nei 1000 laiptelių, todėl rekomenduojam nepamiršti, kad nors kopti gali atrodyti santykinai neaukštai – vargina labai didelis karštis, vandens pritrūkom greitai (tačiau galima nusipirkti lipant aukštyn), galvos apdangalai ir patogi avalynė yra tiesiog būtini.


Šalia pilies driekiasi senamiestis, taipogi vertas dėmesio ir pasivaikščiojimo – čia galite nusipirkti suvenyrų, užkąsti.

4. Tara upės kanjonas – pažvelgsite į kalnus iš giliausio Europoje tarpeklio (antras pagal gylį visame pasaulyje). Raftingas Tara upe – nepamirštama patirtis, kiek rizikinga leistis su vaikais, bet mes išbandėme ir nieko blogo nenutiko. 🙂

Pramogas Tara upe pasiekti galite ir patys, tačiau mes jau buvome prisiklajoję ir radę patrauklų pasiūlymą Kotoro mieste ilgai negalvojome. Už 80 eurų žmogui mus paėmė nuo namų, patogiu automobiliu nuvežė 200km iki vietos, suteikė instruktažą ir visą įrangą, taip pat gavome sočius pusryčius ir pietus grįžę. Važiuojant grožėjomės įspūdingu kraštovaizdžiu, aukščiausia Europoje Piva lake užtvanka, plepėjome su draugišku vietiniu, kuris sutikdavo sustoti kur tik mes panorėdavom. Pačias pramogas upe sunku nupasakoti žodžiais, bet patikėkite, – labai labai rekomenduojam.

5. Durmitor nacionalinis parkas – deja, šiame parke apsilankyti nespėjome ir neslėpsim, stipriai dėl to gailimės. Bet iš pažįstamų pasakojimų ir rekomendacijų susidarėme įspūdį, kad tikrai į Juodkalniją verta sugrįžti antrą kartą vien tam, kad jį aplankyti. Nors Tara upės kanjonas yra dalis nacionalinio parko, tačiau jame yra ir daugiau lankytinų vietų: ežerai, ledo urvai ir, žinoma, išskirtiniai ir su niekuo nesupainiojami Dinarinių alpių kalnyno kalnai, iš kurių aukščiasias Bobotov Kuk (2523m). Štai keletas nuotraukų iš interneto platybių:

photorator.com

Jack Brauer photography