Žygių informacija. Diskusijos. Patarimai. Galerija. Ir kita.

Autorius: Audrius (Page 1 of 2)

Juodkalnija

Kelionė automobiliu. Rizikinga, nepatogu ir išvis – kur čia atostogos? Tačiau mes kelintus metus iš eilės renkamės atostogas tik tokiu būdu. Paskutinė jų buvo į Juodkalniją – juodojo kalno (crna gora) šalį, kuri, nors ir labai nedidelė, bet yra visiškai kitokia – kerinti, svetinga, tarsi rojus žemėje ir tik per dvi dienas pasiekiama automobiliu! Keliaujant automobiliu, mielieji, atsiveria visai kitokios galimybės (už ką, keliaujant lėktuvu, reiktų žymiai daugiau primokėti). Štai keletas, mūsų nuomone, svarbių privalumų:
-Sustoji kur nori ir kada nori, renkiesi bet kokį patinkantį maršrutą;
-Vežiesi kiek tik nori daiktų, neskaičiuodamas bagažo ir už jį papildomai neprimokėdamas;
-Nuvykęs į savo pasirinktą šalį gali laisvai judėti šalies ribose ir už jos.
Tai tik keli pagrindiniai ir tikrai atsipirkę privalumai, tačiau neišsiplėsime ir toliau mes pasakosime apie kalnus ir apie šalį, kuri tiesiog „sudaryta“ iš jų – Juodkalniją.

Į Juodkalniją galima vykti pro Kroatiją, kertant Bosniją ir Hercegoviną, arba pro Vengriją ir Serbiją. Pastarasis maršrutas yra trumpesnis kilometražo, tačiau ilgesnis laiko prasme, kadangi keliai žymiai prastesni. Važiavome į priekį vienu maršrutu, o atgal kitu, tačiau kelionė pro visą Serbiją temstant ir po to nakties metu mums įstrigo atmintyse ilgam. Tenka pravažiuoti tokiais kaimais, kad tau iš tiesų pasidaro baisu sustot dėl degalų trūkumo (XXI a.!), nes kai kurie serpantinai atrodo be pabaigos ir supranti, kad oj kaip toli viskas čia nuo skersai išvažinėtų kitų Europos kelių. Mums tai buvo savotiška atrakcija ir tikrai siūlome bent kartą pabandyti šį maršrutą! Ypač jei atostogos ilgos ir dar turėtumėte laiko pasisvečiuoti pačioje Serbijoje.
Juodkalnija – gausiai miškinga ir kalnuota šalis, vietiniai juokauja, kad čia labai reti autoįvykiai, nes praktiškai visi šalies keliai yra serpantinai, kuriuose nei viršysi greitį, nei pavojingai lenksi. Todėl jie čia niekur neskuba. Per visą šalį driekiasi daugiausia Dinarų kalnynas (apie vieną nuostabiausių kelionių į Dinarų kalnyno viršukalnę Dinarą (1831m) galite perskaityti čia: Dinara ).

Lygumų Juodkalnijoje rasti sunku, neskaitant nedidelio jūros pakrantės ruoželio. Keliaujant teko susipažinti su daugeliu draugiškų vietinių žmonių, vienas iš jų – vyras, dirbantis psichiatrijos ligoninėje, esančioje Kotore. Juodkalnijoje atlyginimai dar mažesni, negu Lietuvoje, todėl dauguma dirba per du darbus. Šis žmogus jau kelintus metus taupo pinigus ir svajoja aplankyti Europą, – sako ten beprotiškai gražių lygumų yra, pievos ir laukai, kiek aprėpia akys. Na o mes tuo tarpu alpstame pamatę ištisai kalnuotą Juodkalnijos kraštovaizdį.
Kokias vietas ir kalnus aplankyti Juodkalnijoje, kai jų tiek daug?
1. Lovčen kalnynas ir Lovčen nacionalinis parkas. Ant šio kalno galite aplankyti mauzoliejų, skirtą Petrui II – garsiausiam Juodkalnijos filosofui ir poetui. Mauzoliejuje sarkofage saugomi jo palaikai. Todėl šis kalnas yra garsus ne tik geografine, bet ir istorine, kultūrine prasmėmis.

tripadvisor.com
Aukščiausia Lovčen kalnyno vieta yra Štirovnik (1749m), į kurią mes ir pasileidome lipti.

Deja, šis kalnas neturi tokios istorinės „potekstės“ ir jo viršūnės pasiekti net neįmanoma, nes ten yra telekomunikacijų bokštas bei aukštos įtampos laidai.

P.S. į praktiškai visą kalną galima užvažiuoti automobiliu (mes važiavome į dalį jo, tiesiog norėjome pažiūrėti kiek aukštai galima užvažiuoti), bet patartina turėti automobilį, kuris būtų pravažus arba tiesiog kurio nebūtų gaila laužyti.

Nuo kalno bet kada gali nuriedėti akmenys, o važiuojant prastu keliu ant jo gali tiesiog atskilti uoliena ir kelias taps nepravažiuojamas. Norint keliauti automobiliu – geriausia pasiekti šiuos kalnus pavyks iš Kotoro ir Cetinje miestų.

Mums pasivaikščiojimas po Štirovnik viršūnę buvo įspūdingas ir kiek kitoks: visos kelionės Juodkalnijoje metu džiaugėmės kaitria saule, o pakilus į viršų oras subjuro, ėmė griausti, buvo gana vėjuota.


Jei norite aplankyti mauzoliejų – jums teks kopti į Jezerski viršūnę (1675m), kur yra patogus platus kelias eiti su vaikais (mažiau ekstremalu). Šalia mauzoliejaus yra apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria kerintys vaizdai į Kotoro įlanką. Norint patekti į patį nacionalinį parką ir į mauzoliejų teks sumokėti simbolinį keletos eurų mokestį.

2. Kotoro įlanka – Adrijos jūros įlanka, apsupta Lovčen ir Orjen kalnynų, šalia kurios driekiasi vietinių mylimas kurortinis Kotoro miestas. Pačios įlankos ilgis – apie 28km. Lengva susiginčyti, kas vairuos važiuojant įlankos pakraščiu, nes visi nori (neperdedant) tiesiog sėdėti ir spoksoti pro langą su atvipusiais žandikauliais… Yra daug vietų, iš kurių galite stebėti įlankos grožį, vienas iš jų tiesiog susivedus į navigaciją „Kotor bay“ veda vingiuotais serpantinais iki Kotoro įlankos apžvalgos aikštelės.

3. San Giovani pilis ir koplyčia – dar viena vieta, iš kurios galite grožėtis Kotoro įlanka.

Visame Kotore išsidėsčiusi į UNESCO paveldą įtraukta tvirtovė, o pati pilis pasiekiama kopiant į 1200m aukščio kalvą, iš kur galite pasigrožėti ir sena koplyčia bei aplankyti ją.

Sakoma, kad čia reikia lipti daugiau, nei 1000 laiptelių, todėl rekomenduojam nepamiršti, kad nors kopti gali atrodyti santykinai neaukštai – vargina labai didelis karštis, vandens pritrūkom greitai (tačiau galima nusipirkti lipant aukštyn), galvos apdangalai ir patogi avalynė yra tiesiog būtini.


Šalia pilies driekiasi senamiestis, taipogi vertas dėmesio ir pasivaikščiojimo – čia galite nusipirkti suvenyrų, užkąsti.

4. Tara upės kanjonas – pažvelgsite į kalnus iš giliausio Europoje tarpeklio (antras pagal gylį visame pasaulyje). Raftingas Tara upe – nepamirštama patirtis, kiek rizikinga leistis su vaikais, bet mes išbandėme ir nieko blogo nenutiko. 🙂

Pramogas Tara upe pasiekti galite ir patys, tačiau mes jau buvome prisiklajoję ir radę patrauklų pasiūlymą Kotoro mieste ilgai negalvojome. Už 80 eurų žmogui mus paėmė nuo namų, patogiu automobiliu nuvežė 200km iki vietos, suteikė instruktažą ir visą įrangą, taip pat gavome sočius pusryčius ir pietus grįžę. Važiuojant grožėjomės įspūdingu kraštovaizdžiu, aukščiausia Europoje Piva lake užtvanka, plepėjome su draugišku vietiniu, kuris sutikdavo sustoti kur tik mes panorėdavom. Pačias pramogas upe sunku nupasakoti žodžiais, bet patikėkite, – labai labai rekomenduojam.

5. Durmitor nacionalinis parkas – deja, šiame parke apsilankyti nespėjome ir neslėpsim, stipriai dėl to gailimės. Bet iš pažįstamų pasakojimų ir rekomendacijų susidarėme įspūdį, kad tikrai į Juodkalniją verta sugrįžti antrą kartą vien tam, kad jį aplankyti. Nors Tara upės kanjonas yra dalis nacionalinio parko, tačiau jame yra ir daugiau lankytinų vietų: ežerai, ledo urvai ir, žinoma, išskirtiniai ir su niekuo nesupainiojami Dinarinių alpių kalnyno kalnai, iš kurių aukščiasias Bobotov Kuk (2523m). Štai keletas nuotraukų iš interneto platybių:

photorator.com

Jack Brauer photography

Matterhorn

Matterhorn (4478m) – vadinamas ikoniškiausiu pasaulio bei gražiausiu kalnu Alpėse. Šis kalnas yra Šveicarijos – Italijos valstybių pasienyje. Dėl savo ypatingos formos yra tapęs visų kalnų “reklaminiu veidu”, taip pat tai kalnas, pavaizduotas ant gerai žinomo “Toblerone” šokolado.
šokoladas
kalnux
Autorius: Dirk Beyer
Kas gražu neretai būna ir pavojinga, todėl alpinistai šį kalną įveikė kur kas vėliau, nei kitus Alpių kalnus (pirmą kartą įkopta 1865m., tačiau ekspedicijos metu žuvo keturi alpinistai). Skaičiuojama, kad bandant įkopti į šį kalną žuvo jau daugiau, nei 500 žmonių.
krenta
„First ascent to Matterhorn“, Gustave Dore
Kalnų gerbėjui Gintautui – 60. Kopti pradėjo iškart pabaigęs mokyklą. Žygiai į kalnus ir alpinizmas prieš apytiksliai 40 metų atrodė visiškai kitaip, nei šiomis dienomis, kai kalnų turizmu užsiima praktiškai visi, kas tik turi tam noro ir pinigų.
Gintautas su žygeiviais įveikė sunkiausias trasas ne tik Altajuje, Tian Šanyje, Pamyre, Fanuose, bet ir yra užkopęs į aukščiausius Austrijos, Slovėnijos, bei visos Europos kalnus. Vieni sunkiausių kopimų – Monte Rosa ir, žinoma, Matterhorn.
Gintautas
Altajaus kalnuose
gintutis
Tian Šanyje
-Kas paskatino pradėti kopti į kalnus?
Nelaiminga ir nepasisekusi meilė. Tuomet man atrodė, kad būtinai turiu užsiimti kažkuo tokio. Tuomet dirbau greitojoje, pardaviau savo kostiumą ir visus pinigus “padėjau” kelionei į vakarų Kaukazą. Jau po pirmos dienos iš mūsų 11 ekspedicijoje atkrito 5-6 žmonės. Po to dar tris kartus keliavau į centrinį Kaukazą, vėliau sekė alpinistinė stovykla prie Ushba (4710m) kalno. Tą ekspediciją labai gerai prisimenu, vienas mūsų komandos narys netyčia susprogdino stovyklą su visom maisto medžiagom. Ir šiaip, buvo beprotiškai prastas oras, atostogos ėjo į pabaigą ir du rusai pasiryžo kopti blogu oru į pačią viršūnę, norėdami ją šturmuoti iki atostogų pabaigos. Rado juos su virve susirišusius, vienas vienoj keteros pusėj užsimušęs, kitas kitoj pasikabinęs ir sušalęs.
Vėliau susibūrėm į pastovią komandą, praktiškai visi buvo architektai ir aš, neurochirurgas. Tarybų sąjungos laikais mums esmė buvo ne viršūnės, o kuo sudėtingesni maršrutai kalnynuose. Tai buvo tarsi sporto šaka: turi komandą, yra žygių kategorijos, patys susikurdavom kuo sudėtingesnį maršrutą ir stengdavomės jį įveikt. Tik praėjęs vienos kategorijos žygį ir atnešęs įrodymą iš kalno (prieš tai buvusios komandos raštelį) galėjai imtis kitos kategorijos žygių.
Paskutinis mano kopimas į kalnus buvo prieš gal 10 ar 12 metų į Monte Rosa kalnyną. Po to žmogus, kuris organizuodavo keliones, susirgo AIDS ir kažkaip pasibaigė kopimas į kalnus.

Ar kalnuose dažnai pasitaikydavo kuriozinių situacijų?
Tikrai taip. Pamenu turėjome ekspediciją Pamyre, ten yra tokia “Vienuolikos alpinistų” perėja. Pavadinta taip todėl, nes ten dėl milžiniškos lavinos žuvo 11 alpinistų. Sekančiais metais į ten atvykę tėvai ieškojo žuvusių savo vaikų, o dar kitais metais mes atvykom į ekspediciją. Su draugeliu nusprendėm pasukti kitu keliu ir patys vos nežuvom, netyčia sukėlėm nedidelę, nepavojingą laviną ant žemiau einančių, bet to užteko, kad visa publika supanikuotų ir kopimas bei nusileidimas tapo psichologiškai labai sunkūs.
eina

-Ar buvo akimirkų, kai galvojot kad žūsit?
Buvo, Altajuje. Leisdamiesi nuo kalno sutikome lietuvių grupelę, kurie patarė leistis kita vieta, negu planavom. Aišku, ėjau pirmas, be kačių, buvo iškritęs purus sniegas, o po juo ledas. Ir nukritau nuo perėjos. Kai suvokiau, kad pradėjau kristi, bandžiau užsikabinti su ledkirčiu, apsiverčiau ant pilvo, bet vis tiek kritau. Fotoaparatas sudužo į šipulius. Tą akimirką galvojau, kad žūsiu, bet viskas baigėsi laimingai, likau gyvas. Aišku, būdavo akimirkų, kad galvodavau, “koks velnias čia mane nešė, geriau prie ežero gulėčiau”. Bet kai pagalvoji – gal kalnuose žūti ir verta.

kopimai

-Ko tais laikais reikėdavo, kad koptumėt į kalnus?
Daug lėšų nereikėjo. Reikėjo geros komandos. Inventoriaus pirkt nebūdavo, gamindavo pažįstamas šaltkalvis. Kuprines siūdavomės patys. Geriausias pinigas visur būdavo spiritas. Nori, kad vairuotojas nuvežtų kur nors su autobusu – duodi spirito. Valgydavom kruopas, ruoštas kuo riebiau, su tušonke. Kalnuose tikrai nebadaudavom, nešdavom didelius nešulius.
Apie Alpes tais laikais niekas net nesvajodavo, nes buvo lengvai pasiekiami visi Kaukazo kalnai, nereikėjo jokių vizų. Sėdai į traukinį ar lėktuvą – ir kalnai ranka pasiekiami. Bet nevykau į kalnus nesitreniravęs. Mane mokė Makauskas, kuris vėliau žuvo Daulagiry (8167m). Per treniruotes bėgdavom krosą aplink Ąžuolyną, Zoologijos sodą. Bėgdavom į kalną, nuo kalno, kokia 10 ratų. Neduok Dieve, per tas treniruotes aš vemdavau. Bet manau taip normalu, taip ir turi būti, juk treniruojasi krepšininkai, tinklininkai. O čia būdavo alpinizmo treniruotės.
zmones

-Kuris kalnas iš visų buvo įsimintiniausias?

Visi savotiškai. Bet labiausiai Matterhornas. Vykom autobusu, su savo įprasta komanda, dar pasiėmiau sūnų. Tada nebūdavo jokių mokesčių už kopimą į kalną. Pradėjom kopti nuo Zermatt miestelio. Visa kelionė truko apie savaitę. Bazinė stovykla berods 3800m aukštyje, iki jos lipama serpantinais, jau vien jos dalis komandos nepasiekė.
stovykla
Matterhorn bazinė stovykla
Kopiant į pačią viršūnę alpinistinės įrangos reikia maksimaliai: virvės, katės, ledkirčiai. Kopėm šiauriniu šlaitu, uolos buvo labai stačios ir šlapios.
Sunkiausia šiame kalne buvo aklimatizacija. Nors visa komanda esam daug aukščiau kopę, bet kažkodėl visi jautėmės labai blogai, skaudėjo galvas. Tačiau viršūnės šturmavimo dieną viskas pasikeitė, įgavau labai daug jėgų. Kopiau į tą kalną kaip katinas visom keturiom prie olos prilipęs. Kai pagaliau pasiekėm viršūnę – suvalgėm ledų. Čia tokia tradicija būdavo, nešdavomės kelias skarbonkes kondensuoto pieno, sumaišydavom su viršūnėj esančiu sniegu ir gaudavosi ledai. Bekopdami sutikom senyvą žmogų, kuris kopė į Matterhorn trečią kartą savo gyvenime, buvo pasisamdęs šerpą, kad jam padėtų užsiropšti ten, tačiau pasiekę sniego zoną sutikom jį benusileidžiantį, nepasiekus viršūnės.
Dar niekaip negaliu pamiršti Matterhorne žuvusio vokiečio. Prieš pat incidentą su juo pakalbėjom, jis pavaišino mane riešutais. Aš lipau su savo sūnum, jis taip pat. Po kiek laiko išgirdom, kaip jo sūnus rėkia. Tas vokietis besileisdamas tiesiog nesilaikė saugumo, neprisirišo virve, turbūt jam ta vieta pasirodė lengva. Krito gal 400 metrų, po to jo net su sraigtasparniu neberado. Tuomet supanikavau, pagalvojau, kad tik man taip neatsitiktų, kad neliktų mano sūnus vienas kalne.
Žmonės neįvertina, kad nuo kalno nusileisti yra žymiai pavojingiau, nei į jį užlipti. Dažnai visus apima euforija pasiekus viršūnę ir yra per daug atsipalaiduojama.
Iš mano laikais pažįstamų alpinistų kokie penki tikrai žuvo. Vienas jų – bandydamas nufotografuoti gražius vaizdus, bandydamas apimti daugiau ploto ėjo atgal ir tiesiog nukrito nuo skardžio. Toks likimas.
lipa
Pakeliui į Matterhorn viršūnę
virsunej
Matterhorn viršūnėje

-Ar dar norėtumėte vykti į kalnus?
Norėčiau, labai. Į Himalajus. Bent prie Everesto, į bazinę stovyklą. Norėčiau bent pasivaikščiot, nes daugiau su mano sveikata nelabai ką išspausi.

-Atsukus tuos metus atgal, koptumėt taip pat?

Kopčiau tiek pat, kopčiau daugiau. Aš sakau, už kalnus gražiau tik kalnai.
gintass

Snežka

Norite trumpam pabėgti į kalnus arba išbandyti kažką ekstremalaus (bet ne pavojingo), tačiau negalite sau leisti savaitės laiko atostogų? Turime jums išbandytą pasiūlymą.
Snežka (1603 m.) – aukščiausias kalnas Čekijoje ir visame Krkonošių kalnyne, per kurio viršūnę driekiasi Lenkijos-Čekijos siena. Šis kalnas iš kitų Europos kalnų išsiskiria savo klimatu, o ypač vėjo prasme, rekordinis vėjas Snežkoje užfiksuotas 1990 m., kuomet pasiekė 345km/h greitį. Snežka yra buvusios Prūsijos aukščiausias kalnas, ant jos viršūnės stovi 1681 m. pastatyta koplyčia. Kalnas pasiekiamas iš Lietuvos automobiliu per vieną dieną. Apsigyventi šalia kalno tikrai yra kur, nes čia išplėtotas turizmas, yra slidinėjimo kurortai. Į kalną lipti galite tiek iš Čekijos, tiek iš Lenkijos pusės ir dar pasirinkti iš keleto skirtingo sunkumo bei ilgumo trasų:
trasa
trasa2
www.summitpost.org
Mes lipti pradėjome nuo miestelio Pec pod Snežkou, kur einanti trasa yra maždaug 6,5 km ilgio.
Vasarą ši trasa ir apskritai pats kalnas yra visiškai nepavojingi ir nesunkūs, tačiau žiemą tai buvo šioks toks iššūkis net patiems fiziškai pajėgiausiems komandos nariams. Tikėjomės, kad gal bus nuobodu, bet patikėkite, oro dėka nuobodu tikrai nebuvo :). Automobilį galima pasilikti miestelyje, parkingas prie upės – nemokamas. Miesteliu daug eiti nereikia, iškart prasideda trasa, kuri staigiai statėja į viršų.
Einame gausiai medžiais apaugusiais miško takais, po sustingusiu ledu čiurlena kalnų upeliai.


Greitai pasiekiame maždaug kilometro aukštį, atsiveria properša ir ūkanoti vaizdai.
erika
Tolimesnis ėjimas yra pakankamai nesunkus, kylame į viršų nebe taip stačiai, tačiau sniego daug ir ėjimas dėl to tampa kiek kitoks, nei būtų tarkim vasarą.
eglutes
Paskutiniai keli šimtai metrų pareikalauja ypatingai daug jėgų. Kylama gana stačiai, sniego labai daug, vietomis slidu, vėjas verčia užsimaskuoti net veidus.
audrr
Nusileidžiantieji pasako, kad jeigu čia mums atrodo stiprus vėjas – viršūnėje uraganas. Truputį neramu, juolab kai komandos nariui atsilikus per kelis žingsnius jo dėl oro sąlygų nebesimato, bet lipam, nes juk neturėtų nutikti kažkas blogo.

Viršūnė tikrai GALINGA. Vėjas 40km/h, juntama temperatūra -19. Lede sukaustyti pastatai, atitvarai. Viskas kaip iš filmo.
ledas
Kalno viršūnėje veikia svetinga ir šilta kavinė. Tingintiems kopti į Snežka viršūnę galima užkilti ir keltuvu. Vienintelis ir labai didelis minusas – nesimato visiškai jokių peizažų (nors orų prognozės iš vakaro rodė saulėtą dieną).

Tačiau mums buvo svarbiausia procesas, išbandymas, nuostabūs vaizdai kopimo metu ir šį kalną jums tikrai labai rekomenduojame!
Apibendrinant: savaitgalio pramoga (diena nuvažiuot, diena įlipt, diena parvažiuot), kainuojanti ~150 eurų žmogui (priklausomai nuo to, kur gyvensite ir kiek kokio kuro pilsitės). Fizinis pasirengimas nėra būtinas, tačiau visą gyvenimą tik sėdint ir staiga nusprendus kopti – gali būti labai sunku, todėl visiškai nekopusiems į kalnus rekomenduotume pradėti šį kalną bent jau ne žiemos metu, nes žiemą jis mums buvo tolygus kilometru aukštesniam kalnui vasaros metu. Nepamirškite, kad žiemą temsta apie 15-16 valandą vietos laiku, o dar turite spėti nusileisti, todėl geriausia pradėti kopimą ryte.
Į Snežką tikrai įmanoma užlipti be jokios įrangos. Tačiau dėl bendro komforto ir saugumo labai rekomenduojame alpinistines kates bei getrus, galbūt dar mėgstantiems – kopimo lazdas. Jei nenorite nuomotis ar pirkti alpinistinių kačių – turėkite gerą avalynę, nes nusileidžiant nuo kalno žmonės su paprastais žygio batais čiuožinėjo ant užpakalio, spiegė, krito. Jeigu pasirinksite sunkesnę ar statesnę trasą – tokie kritimai gali baigtis itin skaudžiom pasekmėm, o įranga už keliolika eurų kopimą padaro komfortišku ir lengvesniu.
mes

Bystra Lavka

Keliautojai Domantas ir Karolina pasidalino įspūdžiais iš šią liepą vykusios kelionės į Aukštuosius Tatrus, kur jie kopė į viršūnes Bystra Lavka (2314 m) ir Velka Svištovka (2038 m).
Iš Lietuvos į Tatrus atvažiavome automobiliu per vieną dieną. Pirmą naktį apsistojome Tatranska Lomnica miestelio kempinge Tatranec. Pasirodė toks sovietinio palikimo, sunku susikalbėti angliškai, bet tikrai tvarkingas. Laukas didelis, vietos daug ir rakursas į kalnus kaip iš atviruko. Mokama atskirai už automobilį, palapinę, žmogų, kurorto mokestį – mums dviems gavosi 18 eurų parai.

Antrasis mūsų išbandytas kempingas – Autocamping Tatranska Strba, netoliese Strebske Pleso miestelio. Žymiai naujesnis, yra tualetai, dušai, lengva susikalbėti angliškai. Vietos įsikurti ant žolės išdėstytos pakopų principu, tačiau apskritai vietos mažiau, su kaimynais būti reikia glaudžiau. Patiko, kad vietoje yra restoranas-baras, kur galima iki vidurnakčio skaniai pavalgyti ir atsigerti. Antro kempingo kaina buvo tokia pati.
Pirma diena buvo neilgas pasivaikščiojimas pasikėlus keltuvais iš Tatranksa Lomnica miestelio (užtrukome iki 4 valandų). Antrą dieną kilome į viršūnę, Velka Svistovska. Žygis į šią viršūnę, neslėpsime, buvo varginantis. Kopiant į šią viršūnę pirmiausia reikia mišku praeiti iki trobelės Chata pri Zelenom Plese. Vieta verta dėmesio – ten atsiveria nuostabūs vaizdai (žalias ežeras ir pati trobelė dideliame slėnyje). Žygį pradėjome Bialy Vody stotelėje, iki kurios galima važiuoti autobusu nuo Tatranska Lomnica miestelio iki stotelės, nuo kurios pradedamas žygis, tačiau autobusai važiuoja gana retai (du kartus per valandą ar rečiau). Nuo trobelės lipome zigzagais, tai labai išvargino ir netgi šiek tiek atsibodo. Nors, aišku, pasiekus viršūnę – jausmas nerealus. Užlipome ir nulipome apytiksliai per 9 valandas.

Trečią dieną tiesiog pasivažinėjome po Tatrus, aplankėme baseinus Vrbov Thermal Park, kurių kaina apie 12 eurų porai valandų, o įvairovė tikrai didelė (ypač patiko geoterminiai baseinai).
Na ir ketvirtą dieną buvo ta nuostabioji kelionė į Bystra Lavka, kuri paliko mums nerealių įspūdžių ir užkrėtė kalnais amžiams. Žygį pradėjome nuo Štrebske Pleso miestelio, pirmiausia žygiavome ilga gatve. Tuo metu vyko mugė miestelyje, buvo daug žmonių – savotiška atrakcija. Po kelių valandų priėjome didelį krioklį, pro ten turėjome lipti kiek ekstremaliau – naudojomės tam skirtomis grandinėmis, kad prisilaikytume.
Užlipę ant šlaito (krioklys buvo tarsi laiptas į tą šlaitą) atsiveria kerintys vaizdai. Taip ir lipome kas kelias pakopas vis pasižvalgydami iki paskutinės kelio atkarpos į pačią Bystra Lavka.

Lipant į Bystra Lavka maždaug pusiaukelėje galima pamatyti 1979m. sudužusio gelbėtojų sraigtasparnio liekanas, kurios visos ten ir likę iki šių dienų bei monumentą.


Paskutinė atkarpa į Bystra Lavka buvo pati stačiausia, ją įveikti prireikė maždaug pusantros valandos. Tada jau nebėra lipimo serpantinais, tai panašiau į tiesų lipimą akmenimis stačiai į kalną. Reikia ir rankų, ir grandinių pagalbos. Pasiekus patį taip vadinamąjį balną reikia būti atsargiems, ypač mūsų atveju, kai šiek tiek lijo ir buvo sniego, o žmonių daug. Svarbu neskubėti. Patiko tai, kad įveikę kiekvieną pakopą rasdavome vis kokį nors vandens telkinį. Į apačią nusileidome keltuvais. Specialaus fizinio pasirengimo neturėjome, todėl kopti vietomis buvo sunku, bet net ir nesportuojantiems – tikrai įmanoma.

Tatruose mus ypatingai sužavėjo gamta ir sutiktas kalnų ožys. 🙂 Prasilenkėme labai arti jo, džiaugiamės, kad draugiškas pasirodė. Taip pat didelį įspūdį paliko momentas, kai lipant į Bystra Lavka kalnyne sugriaudėjo. Nebuvome gyvenime girdėję tokio stipraus ir čaižaus garso, tokio aidėjimo. Sunku nupasakot, bet atrodė, kad visas kalnas dreba. Tuomet pajautėm kokia nerealiai didinga yra gamta ir nors mes įlipame į kalnus, bet vis tiek palyginti su jas esame tarsi maži vabaliukai…

Praktiniai patarimai keliaujantiems ten ir norintiems nakvoti:
-Važiuoti į Tatrus su konkrečiu tikslu ir atostogų planu, kad būtų galima pasiruošti. Juk galima ir kopti į kalnus, ir tiesiog pasivaikščioti (pvz iki trobelių), nes ir ten atsiveria kerintys vaizdai.
-Svarbu turėti daug vandens, užkandžiams turėjome riešutų, batonėlių. Pietums valgydavome lietuviškų lašinukų su daržovėm ir duona. Labai patogu ir greita! Vieną dieną pasiėmėme ir po karinį davinį į kalnus – man labai patiko, o Karolinai ne taip labai.
-Kalbant apie kempingus – gerai būtų pasiimti elektros kabelį. Miegant palapinėje – pasiimti šalčiui nepralaidžių patiesaliukų, turėti šaltkrepšį (nes kempingo šaldytuve vietos labai mažai).
Ar patiko? Greičiausiai įspūdingiausios kelionės yra tos, iš kurių grįžęs nori pasakoti įspūdžius visiems iš eilės, net jei tavęs neklausia, kaip sekėsi. Patikėkite, grįžę iš atostogų Italijoje prie jūros neturėjome tiek daug papasakoti, kaip grįžę iš Tatrų. Nors tai buvo pirma tokia kelionė į kalnus, bet kalnai jau stipriai traukia ir dabar neįsivaizduojame savo atostogų be žygių. Žinoma, norisi važiuoti ir į kitus kalnus, išbandyti Alpes ar Skandinavijos kalnynus, tačiau net neabejojame, kad į Tatrus tikrai dar sugrįšim, nes ten dar labai daug nepamatėme. Ypač patiko toks atostogų tipas – važiuoti su automobiliu. Kur ir kada nori sustoji, nereikia prie nieko derintis, o ypač smagu vairuotojui Slovakijos kalnų keliuose pasivažinėti! Taigi mūsų pasakojimo reziumė: už kalnus geriau tik kalnai!

Vezuvijus

Vezuvijus (1281m.) – aktyvus ugnikalnis Italijoje, esantis šalia Neapolio. Istoriškai pagarsėjęs dėl savo išsiveržimo 79m., kuomet palaidojo Pompėją ir kitus netoliese esančius miestus. Paskutinį kartą išsiveržęs 1944m. – rūkstančiais dūmais grasina išsiveržti bet kada ir vėl.

Kopiant į Vezuvijų išankstinio pasiruošimo reikia nedaug: įsimesti kokį šiltesnį rūbą ir keletą eurų (mokamas parkingas ir net keliose vietose įrengtos vietinių turgavietės, patekimas į tualetą taip pat apmokestintas 1€, taksi nuo kalno vidurio veža už eurą pora km į viršų, kad lipti lieka vos 1 km). Bet apie viską nuo pradžių…
Apie tai, kaip užkopti į Vezuvijų- informacijos mažai. Ypač jei norisi iki pat ugnikalnio keliauti su savo automobiliu, o ne viešuoju transportu. Nors visi forumai ir vietiniai rekomenduoja iki ugnikalnio keliauti autobusu – mums toks kelionės būdas pasirodė per brangus, ribojantis laisvę būti ant kalno tiek, kiek norisi ir painus. Teko girdėti daug istorijų apie autobusus vežančius iki kalno ir išlipant prašančius susimokėti nuo 5 iki 20€ mokestį. Kaina priklauso nuo to, į kokį autobusą įsėsi (turistiniai autobusai viliojasi žmones įvairiais būdais, būna, kad net apsimetinėja viešuoju transportu, atvažiuoja į stotelę keliomis minutėmis anksčiau ir susirenka žmones, kurie galvoja, kad lipa į viešąjį transportą ir tik žmonėms išlipant pareiškia, kad čia turistinis autobusas, kurio kaina už kelionę keliskart didesnė).
Ieškant Vezuvijaus dar kartą pasitvirtino faktas, kad Neapolio apylinkėse į turistus dėmesio kreipiama mažai – vėlgi nuorodų ir informacijos stoka. Taip susipažinome su dar vienu beklajojančiu turistų (pačių italų) ekipažu ir bendromis jėgomis parkingą suradome drauge.
parkingą mokame 5€ (gal ir galima automobilį pasilikti dar žemiau kalno nemokamai, tačiau šaligatvių nėra, serpantinų kelias siauras, todėl lipti gana pavojinga, ypač kai pirmyn ir atgal maršrutuoja turistiniai autobusai, o stačiai kalną lipti trukdo tvoros bei išdegęs miškas). Nuo parkavimosi vietos į kalną kilti galima tik kojomis arba taksi autobusiukais, kurie siūlo savo paslaugą – pavežti pora km už 1€ asmeniui.
Lipame serpantinų keliu keletą kilometrų. Priėjome iki vietos kur išlaipina taksi važiuojančius keleivius. Čia informacinis stendas su žemėlapiu ir už vartelių kažkoks medinis namelis, ant kurio tvoros parašyta „Tickets“. Nelabai supratome ar tai bilietai leistis žemyn su taksi, ar lipti į kalną, todėl nusprendėme neužeiti pro uždarytus vartelius ir lipti toliau į viršų pasižiūrėti, kas bus ten. Palipus dar beveik kilometrą – apžvalgos aikštelė, vietiniai turgavoja suvenyrais, WC už 1€. Ir tarpuvartėje stovinti pikto veido moteriškė tikrinanti bilietus… Mes bilietų neturėjome, sakėme nelabai supratę kur juos nusipirkti, o ji tik mosavo rankomis lipti žemyn ir nusipirkti bilietus. Suprask, medine tvora aptvertas medinis namelis buvo kasa. Šiuo atveju turistai važiuojantys su kelionių agentūromis bilietus gauna iškart, todėl mus ir suklaidimo masė žmonių, išlipusi iš autobusų ir praėjusi tą medinę trobelę bei pasileidusi tiesiai į kalną. Taigi teko nulipti žemyn ir nusipirkti bilietus (po 10€).
Praėjus bilietų patikrą prasideda beveik 1km lipimo „zigzagais“ smėliu. Takas platus, su turėklais, turistų daug. Tačiau tai nėra tik pasivaikščiojimas, nes takas gana status, o smėlis vietomis klampus.


Pasiekus viršūnę ketera galima apeiti iki pusės ugnikalnio. Pasitaikius geram orui atsiveria nuostabi panorama: jūra, miestai, kalnai tolumoje. Vos tik saulę užstojo debesys – prisiminėm dėl ko įsimetėm po šiltą megztinį. Visa kelionė net ir neskubant užtrunka iki pusdienio.


Patarimai:
•Lipti darbo dieną, nes Vezuvijus gausiai lankomas ir italų, todėl didelė žmonių masė kartais gali sugadinti visą grožėjimąsi vaizdais.
•Lipti ryte, kai turistų mažiau, o popiet galima keliauti į Pompėją (miestą, 97m. po Kristaus, palaidotą po lava), taip išlieka tęstinumas ir stipri emocija.
•Visgi važiuoti savo transportu.
• Ir žinoma: nepražiopsoti bilietų kasos 🙂
Už pasakojimą dėkojame keliautojams Agnei, Lukui, Augustei ir Mykolui.

Giewont

Giewont (1895 m) – kalnas, stūksantis šalia Zakopanės, Lenkijos Tatrų nacionaliniame parke. Būtent šį kalną pasirinko keliautojai Danielius ir Vaida – visiškai spontaniškai, nieko per daug neplanavę. „Tiesiog iš mūsų apsistojimo vietos šis kalnas atrodė ypatingas, nes jo viršūnėje matėsi kryžius“ – pasakoja Danielius.

Žygis į kalno viršūnę ir žemyn užtruko apie 7 valandas (pirmyn apie 4 valandos ir atgal apie 3), tačiau lipom labai neskubėdami, dažnai sustodami, nes šiam žygiui buvome paskyrę visą dieną. Jokios specialios įrangos nenaudojome, tiesiog apsirengėme kaip įmanoma patogiau. Orientuotis lipant į kalną buvo labai lengva, nes yra kopimui skirtas takas iki pat viršūnės.

Tik paskutinius 10 metrų teko lipti uolomis. Mūsų nuomone, kažkokio ypatingo fizinio pasirengimo, lipant į Giewont kalną, tikrai nereikia. Mes nesame nei sportininkai, nei alpinistai, bet užkopėme be didelio vargo. 🙂 Tai buvo pirmas mūsų kalnas.

Patarimai kitiems pirmą kartą lipantiems:
– Su savimi turėti pakankamai vandens;
-Pasiimti šiltesnių rūbų, nes artėjant link viršūnės būna vėsiau;
-Kitą dieną paskirti laiko poilsiui. 🙂

Rysy

Iš viso pasaulio, o taip pat ir iš Lietuvos kalnų mylėtojus it magnetas traukiantys didingi Tatrai, savo smailomis pavojingomis viršūnėmis suviliojo, žinoma, ir mus. Didelis privalumas keliauti į šiuos kalnus: santykinai arti, pasiekiama automobiliu per vieną dieną, šalys „pigios“ ir svetingos, nebūtinas specialus pasirengimas, o keliaujantiems žiemą – šalia įprasto laipiojimo visada bus ir slidinėjimo kurortų pasirinkimas.
Na, o viena aukščiausių viršūnių Aukštuosiuose Tatruose ir pati aukščiausia visoje Lenkijoje – Rysy, tikrai verta dėmesio. Išbandėme.
Pirmą kartą šią viršūnę pasiekti nusprendėm dar žiemą (2017-01-10). Į Rysy lipti galima iš Slovakijos arba iš Lenkijos pusės, kadangi per pačią viršūnę eina siena, skirianti šias kaimynines šalis. Tikėdamiesi dar ir paslidinėti tikrai neprastose Slovakijos slidinėjimo trasose – pasirinkome maršrutą būtent iš Slovakijos pusės. Atvykome į šalį iškart po krituliais gausių pūgų, todėl sniego buvo… kaip pasakoj. Slidinėjimas nenuvylė, kopimui į kalną pasirinkome giedriausią iš visų dienų, tačiau viršūnės nepasiekėme. Trumpai apie tos dienos nepasisekimą: kėlėmės šeštą ryto, pradėjome eiti dar tamsoje. Sniego vietomis buvo iki kaklo, o toks klampojimas atėmė labai daug jėgų. Trasos žymėjimo, aišku, nematyti, nes viskas, net medžiai, giliai po sniegu. Kopiant aukštyn it slidi pluta sukietėjęs sniegas pareikalavo kačių, be jų kelionė būtų pasibaigusi dar anksčiau. Pora kartų nuklydome nuo trasos, o tikslas buvo pasiekti viršūnę iki antros valandos popiet, kad spėtume sugrįžti (ketvirtą jau temsta). Nakvoti gūdžiuose miškuose tikrai nesinorėjo, juolab prie -17! Pasiekę 2200m aukštį nusprendėme nerizikuoti ir neieškoti nelaimių – išvargę, sušalę ir kupini įspūdžių grįžome į namus.


Tačiau labai greitai sugrįžom! Deja, šįkart negalėjom sau leisti rinktis giedresnės dienos, nes turėjome ją tik vieną. Ir, aišku, lijo. 🙂 Bet pradėkim nuo pradžių.
Apsistojome Štrbske Pleso miestelyje, „Pension pleso“ viešbutyje.

Nuo jo iki Rysy buvo vos 1,5 kilometro. Atsikėlę anksti ryte, su automobiliu pasiekėme Aukštųjų Tatrų nacionalinio parko automobilių stovėjimo aikštelę. Čia automobilį pasilikti valandai laiko kainuoja 2 eurus, o jei visai dienai – 8 eurus. Toliau važiuoti nebegalima, reikia nemažai kelio tiesiog eiti nacionaliniu parku.



Kopti į kalną pradedama nuo ežero Popradske Pleso (google žemėlapiuose turėtumėte lengvai rasti). Lipimas į Rysy nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Nuolat lynojo, akmenys buvo labai slidūs.



Tikėjomės, kad bus šiek tiek sniego, bet jo buvo tikrai daug. Einant ne su žieminiais, o su vasariniais žygio batais – kojos slysta ir buvo vietų kur pasinaudojome virve, kad nereiktų kaip kitiems kopusiems išsivolioti sniege ar čiuožti ant užpakalio ir kartais netyčia atsitrenkti į kokį akmenį. Lipant statesnėmis vietomis yra pritvirtintos grandinės. Jeigu turite apraišus – bus saugiau, o ir pasimokyti naudotis karabinais čia visai įdomu. Tačiau alpinistiniai apraišai čia tikrai NEBŪTINI.


Pasiekus Chata pod Rysmi (2250) – galima gauti pavalgyti, atsigerti. Kava čia kainuoja tiek pat, kiek Laisvės alėjoje. Šioje vietoje jau buvo šalta, vos +11. Todėl patarimas – kopiant net vasarą įsidėti šiltesnių rūbų ir galbūt atsarginių, jei paslystumėte ar sušlaptumėte. Nuo Chata pod Rysmi iki viršūnės kelio jau visai nedaug, nepilnai valanda. Tačiau patekę į debesį matome vos kelis metrus į priekį ir suprantame, kad viršūnė nebus vaizdinga…




Kopėme sekmadienį, bet žmonių buvo tarsi skruzdėlyne, reikia saugoti save ir kitus, nes kartais koja ne ten ir krūvelė akmenų gali nuriedėti apačion.
Viršūnė paskendusi „piene“. Jei gerai supratom – šis kalnas kviečia į svečius trečią kartą. Žinoma, jis tikrai bus!


Keletas praktinių patarimų:
-Nuomokitės gyventi kuo arčiau, – tada nereikės taip anksti keltis.
-Pasirūpinkite neperšlampama avalyne ir pasiruoškite sniegui! Tinka bet kas: katės, kopimo lazdos, virvė.
-Specialaus fizinio pasirengimo šiam kalnui nereikia, svarbu patogi avalynė ir kuprinė. Buvo žmonių, lipančių su mažamečiais vaikais. Tačiau per daug nenuvertinkite Rysy viršūnės, – kartais ji gali tapti pavojinga.
-Lipant kai nesimato trasos ženklinimo (pvz žiemą) arba norint paklaidžioti kitomis trasomis – puiki programėlė su GPS „Trails Tatra Mountains“, kurią galite parsisiųsti tiesiog į savo mobilųjį.
Filmuką iš kelionės į Rysy galite peržiūrėti paspaudę čia:

Monblanas

Nors apie Monblaną jau rašėme, tačiau kiekviena kelionė yra vis kitokia ir šįkart mes pakalbinome Aleksą Arūną, „Volvo“ serviso vadybininką, kuriam sportas yra didelė aistra.
Kalnais Aleksas susidomėjo gan seniai, mėgsta slidinėti, o kalnai ir slidinėjimas – neatsiejami dalykai. Pirmasis Alekso žygis buvo šių metų sausį į Šveicarijoje esančio Grindalwald (2145m) kalną.

„Žygiui į Monblaną ruošiausi nuo 2016m. lapkričio, kuomet užsirezervavau vietą kopimui. Visą laisvą laiką skyriau sportui: slidinėjimas, dviračiai, ilgi pasivaikščiojimai ir bėgimo maratonai, plaukimas bei žinoma darbas sporto salėje. Sunku nebuvo, nes sportas – mano gyvenimo būdas.
Mūsų komandą kopiant į Monblaną sudarė 16 žmonių (iš jų 4 vedliai), 4 nariai kopė jau antrą kartą, nes praėjusiais metais šiems nariams nepasisekė dėl oro sąlygų. Mano nuomone, komanda tokiuose žygiuose yra LABAI svarbi, čia pritaikyčiau posakį „vienas už visus ir visi už vieną“. Komanda dar buvo dalinama po 4 žmones (iš kurių 1 buvo vedlys).

Keliavome 2 autobusiukais iš Vilniaus iki Italijos. Atvykę įsikūrėme kempinguose, kur praleidome vieną naktį. Sekantį rytą išsidalijome įrangą ir pradėjome kopti… Kalne išvis nakvojome 3 naktis (viena iš jų – leidžiantis nuo viršūnės). Maršrutas, kuriuo kopėme, buvo iš Italijos pusės – italai jį vadina normal way. Įranga, kuria naudojomės: katės, ledkirčiai, virvės, šalmai ir t.t.


Kas labiausiai stebino kopiant? Viskas nuo A iki Z… Ypač tai, kad kelias iki bazinės stovyklos buvo gan sunkus, tai buvo pirmasis mano profesionalus kopimas. Vedlys nuolat mums priminė, kad iki viršūnės kelias bus 8 kartus sunkesnis. Ir jis nemelavo!
Kelionė buvo sunki tiek morališkai, tiek fiziškai. Žinoma sunku priprast prie aukščio, aklimatizuotis… Kitą kartą viską daryčiau taip pat, išskyrus tai, kad pasimčiau SPF 50 kremą nuo saulės, nes mums visiems jo trūko.

Išvis kelionė kainavo apie 1500 eurų, įskaitant įrangos nuomą. Kiti daiktai buvo pirkti iš anksčiau, todėl bendrą sumą pasakyti sunku. Perkant inventorių taupyti nereikia, nes įranga turi būti kokybiška, kad vėliau kalne nereiktų gailėtis. Pvz. iš Prancūzijos pusės lipant į kalną netgi yra padaryta tvora iš iš sulaužytų lazdų. Žinoma, žmonės aukščiau kopia be jų, o šitaip kopti žymiai sunkiau.

Užkopus į Monblaną jausmas tikrai geras. Bet psichologiškai perlipt per save reikėjo mažiausiai 5 kartus. Priverst save nesustot ir eit pirmyn! Net neįsivaizdavau, kad vietomis rizika žūti yra panaši į rusišką ruletę. Ypač baisu man buvo eiti ketera, siauru takeliu, kur iš šonų matosi 1 km skardžiai į Italijos bei Prancūzijos puses. Jei bent vienas iš einančių paslystų – viskas pasibaigtų tragiškai. O kur dar maždaug 20-30m plyšiai ir t.t. Keista tai, kad ne viršūnė man paliko didžiausią įspūdį, Europos viršūnė yra tik uoga ant didelio torto, o pats tortas – tai visas kelias, baimės jausmas, kai beprotiškai bijai, bet tuo pačiu ir kaifuoji nuo grožio, kakavos gėrimas ant atbrailos ir žiūrėjimas į milžinišką ledyną. Be abejo, šis nuotykis man davė krūvą patirčių, jų tiek daug, kad neįmanoma nei papasakoti, nei aprašyti. Paskaičiavau, kad nuo bazinės stovyklos iki viršūnės užlipti mums truko 11 valandų, dar 8 valandos žemyn – iš viso 19 valandų be miego ir sudeginta apie 20 000 kalorijų (~160 bananų :)).
Noras toliau lipti į kalnus tikrai sužadintas! Manau, tai buvo tik pradžia.


Mano patarimas lipantiems į šį ir kitus kalnus: ruoškitės daug, treniruokitės, nes bus sunku! 80 procentų nelaimingų atsitikimų nutinka besileidžiant žemyn, nes visos jėgos būna jau atiduotos kopiant į viršų ir niekas net nepagalvoja, kiek daug jėgų dar reiks leidžiantis žemyn.

Daugiau Alekso nuotykių galite pamatyti paspaudę follow instagram aleksas.ar 🙂

Monblanas

Šis per Pranzūciją ir Italiją besidriekiantis kalnas yra aukščiausias Alpėse, visoje Europoje ir Europos sąjungoje. Kalno aukščiausia vieta siekia 4810m. Įspūdžiais pabuvojus Monblane dalijasi du užkietėję keliautojai, vyras ir žmona, – Sindė ir Smilga. 😉

Kaip sugalvojot kopti į Monblaną? Kiek laiko ir kaip tam ruošėtės?
Nuo pažinties pradžios pasikalbėdavome, kad abu mėgstame kalnus. Kadangi mano vyras yra ne kartą buvęs kalnuose (ne kaip civilis), laisvai vaikšto po juos, o taip pat turėjo draugus, galinčius paskolinti alpinistinę įrangą – apsispręsti buvo nesunku. Ruošiausi turbūt per trumpai, bet visą gyvenimą reguliariai sportuoju, tad gal kiek daugiau pabėgiojau prieš kopimą, daugiau dėmesio skyriau kojų raumenims.

Keliese kopėte į kalną? Kada išvykot, kada pradėjot ir kiek laiko ten užtrukote?
Kopėm tik dviese. Didžiausias to minusas – visada turi nešti sunkų svorį (per abu žmones gavosi tikrai virš 40kg). Išvykom 2012m. liepą. Skridom iš Vilniaus į Milaną, ten išsinuomavom automobilį ir nuvažiavom iki Aostos Italijoj ir iš ten sėdom į autobusą. Juo „kirtom“ Prancūzijos sieną bei pasiekėm Šamoni miestelį. Taupydami miegojom pas vietinį gyventoją namuose, ryte gana ilgai „krapštėmės“ ir pradėjom kopti nuo pat apačios – iš miestelio. Atidavę daug jėgų pamatėme, kad buvo traukinukas, kuris užkelia iki papėdės. Tuomet galvojau, kad „nuimsiu“ savo vyrui galvą. 😀 Pačiam kalne yra sustojimai, mums teko pernakvoti šeltery, aišku neplanuotai, nes jei būtume išėję anksčiau ir pasikėlę ne savo kojomis – dienos pabaigoje būtume buvę aukščiau. Pasiekus 2700m (vadinamąjį „paukščio lizdą“) prasideda tikrasis kopimas. Pagrindinis taškas yra 3200m. aukštyje (tete rouse), kur yra bazinė stovykla. Ten yra palapinių miestelis, namelis, kuriame galima gauti karšto maisto, netgi atsiskaityti kortele. Namelyje galima pernakvoti, tik vietos užsakytos maždaug metus laiko į priekį. 🙂 Apskritai – labai didelė turistų apgultis. Nuo 3200m iki 3800m reikia kopti praktiškai stačia akmenų siena. Ten vėl galima rasti nakvynę ir maisto. Taip pat buvo galima statyti palapines. Lipom labai lėtai, nes man labai sunku buvo nešti svorį, o dėl to nepakeliamai skaudėjo nugarą. Supratau kad nuo 3200m iki 3800m kuprinės niekaip neužnešiu. Vyras nešdavo mano daiktus arba grįždavo jų paimt… Supratusi, kad kuprinės neužnešiu, pasiėmiau tik svarbiausius daiktus ir su jais pasiekėm 3800m., kur gavom labai skaniai ir sočiai pavalgyt bei išsimiegot už labai nedaug (nepamenu, gal 35eu abiem). Bet gali miegot tik tie, kas valgo. Keliamės antrą nakties ir einam į kalną vėl – iki pat viršūnės, tačiau mes „strigome“ ties 4200m. Tą aukštį pasiekti gana nesaugu, ypač tiems, kas nebuvę kalnuose. Ten labai lengva užsimušti ar tiesiog pasiklysti… Visa kelionė truko kažkur savaitę. Lipt galima ir penkias dienas, ir dvi savaites. Ypač jei tenka laukt palankių oro sąlygų aukštai, kad galėtum nueit iki pačios viršūnės. Pačiam žygiui buvom pasilikę keturias dienas.

Kas buvo sunkiausia kalne?
Sunkiausia nešamas svoris, nugaros problemos. Norėčiau kitą kartą kopti kiek komfortiškiau. Ir pritrūko laiko aklimatizacijai. To nenumatėme, gal per prastai pasiruošėm. Pilvą labai raižė. O nubėgt nėra kur. 🙂 Daug kur vėlavom, tai taipogi apsunkino kelionę. Svarbu išeit laiku. Kai saulė pradeda tirpdyt sniegą bent kažkiek – gali prasidėt griūtys, akmenų nuslinkimai… Vienoje vietoje einant per tarpeklį dideli rieduliai gali kristi ant žmonių.
Veikia šaltis (nuo 3200m sniego yra, temperatūra apie -15), greičiau pavargstama. Reikia orientuotis kalne.

Kodėl nepavyko įkopti? Kaip manai, kas būtų nutikę, jei būtumėt bandę kopti toliau arba laukę?
Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi… Per vėlai išėjom iš 4200m ir būnant kalne apie 11h užėjo didelė pūga, rūkas. Jei būtume bandę kopti – būtume žuvę, faktas. Laukti nebeturėjom laiko, nes buvom nusipirkę bilietus grįžimui.

Ar buvo labai apmaudu? Ar tik dar labiau paskatino norą lipt į kalnus?
Nusivylimo nejaučiau, gal šiek tiek tuo momentu, kad neįvykdžiau savo plano. Manau, mes tiesiog turim grįžti kitokie, labiau pasiruošę, labiau tam subrendę, daugiau numatę ir apskaičiavę.

Kiek apytiksliai gali kainuoti tokia kelionė?
Mums nekainavo įranga. Drabužių negalime skaičiuoti, nes įmanoma nusipirkti drabužius nuo pigiausių iki brangiausių. Jeigu neturite drabužių – kainuos labai daug. Iki 3200m dar galima palapinę statytis, tačiau aukščiau gali brangiai atsieiti ir pati nakvynė (vienam žmogui naktis su vakariene gali siekti iki 50eu). Žinoma, dabar gali būti viskas žymiai brangiau. Už 500eu žmogus (negyvenantis Monblano papėdėje) vargiai gali įlipt į Monblaną, nebent turi iš anksčiau visus rūbus ir važiuoja ne vienas (taip susitaupo kuras).

Ar jautei kokius nors nemalonius simptomus kalne?
Manau, man pasireiškė aukštikalnių liga. Nuo 4200m. man labai norėjosi miego, norėjosi tiesiog bet kur nukristi ir miegoti. Pykino. Manau, norint pilnai aklimatizuotis, reikėtų stotelėse miegot po 2 naktis.

Ką patartumėt norintiems kopti į Monblaną?
Stengtis niekur nevėluot. Taip pat kalnui reikia gero fizinio pasirengimo, stiprios nugaros. Geriausia treniruotis reguliariai, o ne tik prieš pat kelionę… Patartume daugiau laiko skirt adaptacijai ir“užsimesti“ daugiau dienų dėl nenumatomų netikėtumų. Todėl patartume važiuot su automobiliu, o ne skrist lėktuvu.
Apskritai į kalnus lipantiems – kopkit ne tam, kad žūtbūt užkopt, bet kad jais pasigrožėt. Reikia ugdyt dvasią kasdieniniame gyvenime, o ne tik lipant į kalnus. Žinot, kalnus galima jausti ir savyje, kopiant į „savo kalną“ kasdien (pvz nereaguojant į tam tikras situacijas audringai, mąstant racionaliau). Skaičiau V. Vitkausko knygą ir manau jis įkopė į Everestą tik todėl, kad nenorėjo jo nugalėt. 🙂 Žmogus niekada nenugalės kalno.

Ar dar bandysit šturmuoti aukščiausio Europos kalno viršūnę?
Grįžti planuojam. Reikia pasiruošt, taip pat ir finansiškai. Dabar 3800m aukštyje esantis namelis jau naujas, kainos žymiai didesnės, nes maršrutas populiarus, santykinai lengvai pasiekiamas. Daug kas samdosi gidus iš Šamoni miestelio ir jie tiesiog užtempia keliautojus į viršų. 😀
Beje, įdomus faktas: šalia mūsų pasistatę palapinę buvo du čekai, kurie atėjo tiesiog prisimint šitą kalną ir pasivaikščioti jame. Jie pasakojo, kad būdami 18 metų į šitą kalną užlipo (neįtikėtina!) ir nuo jo nulipo per vieną dieną!

Reziumuojant
Įspūdis, kai būni aukščiau debesų – jaučiasi tikras, laukinis kalnas, vėjai visai kitokio garso, nei ant žemės. Jausmas liko iki šiol.
Tačiau tai nėra švelnus kalnas. Jei kalnai turėtų lytį – tai būtų agresyvus, jaunas, ambicingas vyras. Nepalyginsi su Tatrais, Karpatais, kitais Alpių kalnais, kurie turi savyje švelnumo. Maršrutas kuriuo ėjom nebuvo sudėtingas, iš kitų pusių yra sudėtingesnių ir pati viršūnė mums pasimatė nuo maždaug 4200m. Kai pamačiau jį visą – sustojau, nes akimirką nesijaučiau verta į jį įlipt. Tokio grožio dar nebuvau mačiusi. Ten nepaprasti vėjai, speigai, šaltis, nepaprasta didybė…
Manau, kad kalnus reikia gerbti, gamtą reikia gerbti, mes ateinam pas juos į svečius, mes turim pasiprašyti priimami… Tos pagarbos iš kitų alpinistų pasigedau. Kai dingsta pagarba, dingsta saugumo jausmas – dėl to atsiranda mirtys. Taisyklės ir etika kalnuose būtina.

Filmai apie kalnus. I dalis

Dažnai žmonės net neįsivaizduoja, kas yra alpinizmas ir koks didelis iššūkis gali būti kalnai. Filmai apie kalnus padeda geriau suvokti profesionalių alpinistų gyvenimą kalnuose, o taip pat patiks ir tiems, kas mėgsta veiksmo filmus bei įspūdingus gamtos vaizdus. Be to, juose akcentuojamos dažnai daromos klaidos, iš kurių galima mokytis. Galbūt kas nors jau esate šiuos visus filmus matę, bet jei kas nors ne ir norite turėti gerą laiką – enjoy. 😉

How the Earth Was Made: Everest
Dokumentinis, mokslinis, beveik valandos filmas apie „superžemyno“ skilimą ir atsiradusius pokyčius, apie tai kaip slenkant žemynams susidarė Himalajų kalnynas ir aukščiausias Žemės kalnas Everestas. Deja, tik anglų kalba. Būtinai pasižiūrėkite. Apie tai mokė mokykloje, geografijos pamokose, tačiau čia – viskas labai išsamiai ir įdomiai.

Everest
Šių laikų, profesionaliai pastatytas biografinis-dokumentinis filmas. Įtraukiantys dialogai, daug veiksmo, informacijos ir, žiūrint FHD raiška dideliame ekrane, nuostabūs kalnų peizažai. Lietuviškuose torrent portaluose be problemų galima rasti lietuvių kalba. IMDB reitingas 7,1/10 esant 146 112 įvertinimams.

Meru
Dokumentinis filmas apie tai, kaip grupė draugų, patyrusių alpinistų, kopė į santykinai žemą, tačiau statų ir techniškai sudėtingą Himalajų kalną Meru. Filmas labai geras, tačiau dar nepopuliarus (remiantis IMDB.com). Lietuvių kalba įgarsinto rasti nepavyko, tačiau su lietuviškais subtitrais yra. Šis filmas mums pasirodė pats įdomiausias ir geriausias iš visų iki šiol matytų, todėl labai rekomenduojame.

North face
2008-tųjų metų istorinis filmas. Kai kur talpinamas „Nordwand“ pavadinimu. Filme ekranizuojama tragedija, kai du draugai vokiečių alpinistai 1936 metais bandė įkopti į Eigerio kalną šiauriniu jo šlaitu. Kaip jiems sekėsi – žiūrėkite filme, nes jis nenuginčijamai puikus. Filmas išsiskiria iš kitų, nes pasakojama apie praėjusį amžių ir „nukelia atgal“.

Vertical limit
2000-tųjų metų filmas apie tragediją bandant įveikti K2 kalną. Šiame filme daug romantikos, intrigų tarp žmonių, pasakojama apie jų tarpusavio santykius, pasitikėjimą, egoistiškumą. Taip pat filme labai vaizdžiai parodoma grėsminga aukštikalnių būklė – plaučių edema. 🙂

The Summit
Dokumentinis filmas apie 2008 metais įvykusią tragediją lipant į K2 kalną. Šis įvykis nustebino visą pasaulį, nes žuvo net 11 alpinistų, nors buvo pavydėtinai geros oro sąlygos. Daug emocijų, neišgalvoti įvykiai, žmonės ir, žinoma, kerintys vaizdai…

Pradžiai tiek. Laukite tęsinio 😉

« Older posts