Kategorija: Ugnikalniai

Vezuvijus (1281m.) – aktyvus ugnikalnis Italijoje, esantis šalia Neapolio. Istoriškai pagarsėjęs dėl savo išsiveržimo 79m., kuomet palaidojo Pompėją ir kitus netoliese esančius miestus. Paskutinį kartą išsiveržęs 1944m. – rūkstančiais dūmais grasina išsiveržti bet kada ir vėl.

Kopiant į Vezuvijų išankstinio pasiruošimo reikia nedaug: įsimesti kokį šiltesnį rūbą ir keletą eurų (mokamas parkingas ir net keliose vietose įrengtos vietinių turgavietės, patekimas į tualetą taip pat apmokestintas 1€, taksi nuo kalno vidurio veža už eurą pora km į viršų, kad lipti lieka vos 1 km). Bet apie viską nuo pradžių…
Apie tai, kaip užkopti į Vezuvijų- informacijos mažai. Ypač jei norisi iki pat ugnikalnio keliauti su savo automobiliu, o ne viešuoju transportu. Nors visi forumai ir vietiniai rekomenduoja iki ugnikalnio keliauti autobusu – mums toks kelionės būdas pasirodė per brangus, ribojantis laisvę būti ant kalno tiek, kiek norisi ir painus. Teko girdėti daug istorijų apie autobusus vežančius iki kalno ir išlipant prašančius susimokėti nuo 5 iki 20€ mokestį. Kaina priklauso nuo to, į kokį autobusą įsėsi (turistiniai autobusai viliojasi žmones įvairiais būdais, būna, kad net apsimetinėja viešuoju transportu, atvažiuoja į stotelę keliomis minutėmis anksčiau ir susirenka žmones, kurie galvoja, kad lipa į viešąjį transportą ir tik žmonėms išlipant pareiškia, kad čia turistinis autobusas, kurio kaina už kelionę keliskart didesnė).
Ieškant Vezuvijaus dar kartą pasitvirtino faktas, kad Neapolio apylinkėse į turistus dėmesio kreipiama mažai – vėlgi nuorodų ir informacijos stoka. Taip susipažinome su dar vienu beklajojančiu turistų (pačių italų) ekipažu ir bendromis jėgomis parkingą suradome drauge.
Už parkingą mokame 5€ (gal ir galima automobilį pasilikti dar žemiau kalno nemokamai, tačiau šaligatvių nėra, serpantinų kelias siauras, todėl lipti gana pavojinga, ypač kai pirmyn ir atgal maršrutuoja turistiniai autobusai, o stačiai kalną lipti trukdo tvoros bei išdegęs miškas). Nuo parkavimosi vietos į kalną kilti galima tik kojomis arba taksi autobusiukais, kurie siūlo savo paslaugą – pavežti pora km už 1€ asmeniui.
Lipame serpantinų keliu keletą kilometrų. Priėjome iki vietos kur išlaipina taksi važiuojančius keleivius. Čia informacinis stendas su žemėlapiu ir už vartelių kažkoks medinis namelis, ant kurio tvoros parašyta „Tickets“. Nelabai supratome ar tai bilietai leistis žemyn su taksi, ar lipti į kalną, todėl nusprendėme neužeiti pro uždarytus vartelius ir lipti toliau į viršų pasižiūrėti, kas bus ten. Palipus dar beveik kilometrą – apžvalgos aikštelė, vietiniai turgavoja suvenyrais, WC už 1€. Ir tarpuvartėje stovinti pikto veido moteriškė tikrinanti bilietus… Mes bilietų neturėjome, sakėme nelabai supratę kur juos nusipirkti, o ji tik mosavo rankomis lipti žemyn ir nusipirkti bilietus. Suprask, medine tvora aptvertas medinis namelis buvo kasa. Šiuo atveju turistai važiuojantys su kelionių agentūromis bilietus gauna iškart, todėl mus ir suklaidimo masė žmonių, išlipusi iš autobusų ir praėjusi tą medinę trobelę bei pasileidusi tiesiai į kalną. Taigi teko nulipti žemyn ir nusipirkti bilietus (po 10€).
Praėjus bilietų patikrą prasideda beveik 1km lipimo „zigzagais“ smėliu. Takas platus, su turėklais, turistų daug. Tačiau tai nėra tik pasivaikščiojimas, nes takas gana status, o smėlis vietomis klampus.


Pasiekus viršūnę ketera galima apeiti iki pusės ugnikalnio. Pasitaikius geram orui atsiveria nuostabi panorama: jūra, miestai, kalnai tolumoje. Vos tik saulę užstojo debesys – prisiminėm dėl ko įsimetėm po šiltą megztinį. Visa kelionė net ir neskubant užtrunka iki pusdienio.


Patarimai:
•Lipti darbo dieną, nes Vezuvijus gausiai lankomas ir italų, todėl didelė žmonių masė kartais gali sugadinti visą grožėjimąsi vaizdais.
•Lipti ryte, kai turistų mažiau, o popiet galima keliauti į Pompėją (miestą, 97m. po Kristaus, palaidotą po lava), taip išlieka tęstinumas ir stipri emocija.
•Visgi važiuoti savo transportu.
• Ir žinoma: nepražiopsoti bilietų kasos 🙂
Už pasakojimą dėkojame keliautojams Agnei, Lukui, Augustei ir Mykolui.

Teidė – vulkanas, esantis Kanarų salose, Tenerifėje. Priklauso Ispanijos valstybei, yra įtrauktas į UNESCO paveldą. Tai aukščiausias Ispanijos taškas ir taip pat aukščiausia vieta visose Atlanto vandenyno salose. Teidės aukštis – 3718m. Paskutinį kartą vulkanas buvo išsiveržęs 1909 metais. Manoma, kad ateityje šis vulkanas dar išsiverš, nes karts nuo karto yra registruojamas jo seisminis aktyvumas. Šis vulkanas traukia turistus iš viso pasaulio, juk jei jau atvykai į Tenerifės salą – negali neaplankyti nuostabaus gamtos stebuklo.

Svarbu nepamiršti, kad aukštikalnių liga (acute mountain sickness) gali pradėti varginti lengvais simptomais jau nuo 1500 metrų virš jūros lygio, o nuo 2400 metrų vienokius ar kitokius simptomus jaučia didelė dalis keliautojų. Kadangi į dalį vulkano galima užvažiuoti automobiliu ar kilti keltuvu – kylama santykinai greitai, todėl dar labiau padidėja tikimybė pasijusti blogai. Žinoma, jeigu mėgstate slidinėti ir esate kėlęsi keltuvu – jausmas panašus ir galbūt Jums visiškai nesukeliantis diskomforto. Tačiau plačiau apie aukštikalnių ligą, jos simptomus ir kaip to išvengti – kituose mūsų įrašuose.
Na, o dabar apie mūsų kelionę į Teidę… Pats ugnikalnis yra gana „komercinis“ reikalas, į jį kaip tik įsigeidę neužlipsite.

Pirmas variantas – galima keltis su keltuvu (kaina žmogui apie 30 eurų). Taip daro dauguma turistų. Užkeliama iki apžvalgos aikštelės maždaug per 10-15 minučių, į pačią viršukalnę lipti tikrai ne visada galima, nes jeigu yra daug sniego – gali būti nesaugu.

Tačiau mes neabejojame, kad pamatyti kraterį verta…

Antras variantas – kilti automobiliu iki trasos ir tada lipti kojomis. Iš salos rasti kalną nėra sunku naudojantis navigacija ir kelio ženklais. Kylant į kalną automobiliu yra gražių apžvalgos aikštelių, verta išlipti pasigrožėti savitais vaizdais. Stovėjimo aikštelė yra kiek toliau, todėl iki trasos pradžios reikėjo paeiti apie 1km.


Pati trasa prasideda plačiu, nelabai stačiu keliuku – tai geras apšilimas. Visur žvyras ir akmenukai, jokios augmenijos. Aukštis trasos pradžioje apie 2,5 km. Čia jau pasijautė nemalonūs simptomai: dusinimas, silpnumas, dažnas širdies plakimas. Toliau trasa vis statėjo, nuo 3260m pradėjome matyti sniegą. Taigi be tokių būtinų dalykų kaip daug vandens, apsauginis kremas nuo saulės, patogi avalynė, užkandžiai – pasiimkite ir šiltesnį rūbą. Į pačią viršukalnę norint užlipti – su sportiniais paprastais bateliais gali būti kiek sunkiau, todėl būtų puiku turėti avalynę skirtą sniegui.

Belipant netyčia buvome nuklydę nuo trasos gan stipriai, taigi netoli viršūnės būkite atidesni. Į pačią viršūnę taip ir neužkilome (sustojome likus 400m iki viršūnės), nes buvo per prastos sąlygos, o ir diena ėjo į pabaigą: nebuvom pasiruošę lipimui žemyn savo kojomis, o tuo labiau sutemus. Taip pat paskutiniems 400m. reikia atsišviesti leidimą ir turėti jį su savimi, bet kaip jau minėjau – mums jo neprireikė.


Leidomės su keltuvu (kaina apie 12 eurų). Taip pat pasidomėkit, kada leidžiasi paskutinis keltuvas, nes tai nėra labai vėlai ir jį pražiopsojus gali tekti nusileisti kojomis. Trasą įveikėm maždaug per 4,5val.
Jei įdomu keltuvas ar kojos – mūsų atsakymas vienareikšmiškas. Juk lipimas į kalną ir yra pats didysis malonumas… Bet kaip kam patogiau. 🙂
Taigi Teidė – kitokio kraštovaizdžio vulkanas, į kurį tikrai pasistenkite nuvykti, net jei nesate fiziškai labai pajėgūs – tai puikus žygis ir pradedantiesiems. O ypač jei jau atsidūrėte Tenerifėje. 😉

P.S. Už nuotraukas ir prisiminimus dėkojame Miglei ir Pauliui 🙂