Kalnų žygeivių bendruomenė

Žygių informacija. Diskusijos. Patarimai. Galerija. Ir kita.

Kategorija: Alpės

Matterhorn

Matterhorn (4478m) – vadinamas ikoniškiausiu pasaulio bei gražiausiu kalnu Alpėse. Šis kalnas yra Šveicarijos – Italijos valstybių pasienyje. Dėl savo ypatingos formos yra tapęs visų kalnų “reklaminiu veidu”, taip pat tai kalnas, pavaizduotas ant gerai žinomo “Toblerone” šokolado.
šokoladas
kalnux
Autorius: Dirk Beyer
Kas gražu neretai būna ir pavojinga, todėl alpinistai šį kalną įveikė kur kas vėliau, nei kitus Alpių kalnus (pirmą kartą įkopta 1865m., tačiau ekspedicijos metu žuvo keturi alpinistai). Skaičiuojama, kad bandant įkopti į šį kalną žuvo jau daugiau, nei 500 žmonių.
krenta
„First ascent to Matterhorn“, Gustave Dore
Kalnų gerbėjui Gintautui – 60. Kopti pradėjo iškart pabaigęs mokyklą. Žygiai į kalnus ir alpinizmas prieš apytiksliai 40 metų atrodė visiškai kitaip, nei šiomis dienomis, kai kalnų turizmu užsiima praktiškai visi, kas tik turi tam noro ir pinigų.
Gintautas su žygeiviais įveikė sunkiausias trasas ne tik Altajuje, Tian Šanyje, Pamyre, Fanuose, bet ir yra užkopęs į aukščiausius Austrijos, Slovėnijos, bei visos Europos kalnus. Vieni sunkiausių kopimų – Monte Rosa ir, žinoma, Matterhorn.
Gintautas
Altajaus kalnuose
gintutis
Tian Šanyje
-Kas paskatino pradėti kopti į kalnus?
Nelaiminga ir nepasisekusi meilė. Tuomet man atrodė, kad būtinai turiu užsiimti kažkuo tokio. Tuomet dirbau greitojoje, pardaviau savo kostiumą ir visus pinigus “padėjau” kelionei į vakarų Kaukazą. Jau po pirmos dienos iš mūsų 11 ekspedicijoje atkrito 5-6 žmonės. Po to dar tris kartus keliavau į centrinį Kaukazą, vėliau sekė alpinistinė stovykla prie Ushba (4710m) kalno. Tą ekspediciją labai gerai prisimenu, vienas mūsų komandos narys netyčia susprogdino stovyklą su visom maisto medžiagom. Ir šiaip, buvo beprotiškai prastas oras, atostogos ėjo į pabaigą ir du rusai pasiryžo kopti blogu oru į pačią viršūnę, norėdami ją šturmuoti iki atostogų pabaigos. Rado juos su virve susirišusius, vienas vienoj keteros pusėj užsimušęs, kitas kitoj pasikabinęs ir sušalęs.
Vėliau susibūrėm į pastovią komandą, praktiškai visi buvo architektai ir aš, neurochirurgas. Tarybų sąjungos laikais mums esmė buvo ne viršūnės, o kuo sudėtingesni maršrutai kalnynuose. Tai buvo tarsi sporto šaka: turi komandą, yra žygių kategorijos, patys susikurdavom kuo sudėtingesnį maršrutą ir stengdavomės jį įveikt. Tik praėjęs vienos kategorijos žygį ir atnešęs įrodymą iš kalno (prieš tai buvusios komandos raštelį) galėjai imtis kitos kategorijos žygių.
Paskutinis mano kopimas į kalnus buvo prieš gal 10 ar 12 metų į Monte Rosa kalnyną. Po to žmogus, kuris organizuodavo keliones, susirgo AIDS ir kažkaip pasibaigė kopimas į kalnus.

Ar kalnuose dažnai pasitaikydavo kuriozinių situacijų?
Tikrai taip. Pamenu turėjome ekspediciją Pamyre, ten yra tokia “Vienuolikos alpinistų” perėja. Pavadinta taip todėl, nes ten dėl milžiniškos lavinos žuvo 11 alpinistų. Sekančiais metais į ten atvykę tėvai ieškojo žuvusių savo vaikų, o dar kitais metais mes atvykom į ekspediciją. Su draugeliu nusprendėm pasukti kitu keliu ir patys vos nežuvom, netyčia sukėlėm nedidelę, nepavojingą laviną ant žemiau einančių, bet to užteko, kad visa publika supanikuotų ir kopimas bei nusileidimas tapo psichologiškai labai sunkūs.
eina

-Ar buvo akimirkų, kai galvojot kad žūsit?
Buvo, Altajuje. Leisdamiesi nuo kalno sutikome lietuvių grupelę, kurie patarė leistis kita vieta, negu planavom. Aišku, ėjau pirmas, be kačių, buvo iškritęs purus sniegas, o po juo ledas. Ir nukritau nuo perėjos. Kai suvokiau, kad pradėjau kristi, bandžiau užsikabinti su ledkirčiu, apsiverčiau ant pilvo, bet vis tiek kritau. Fotoaparatas sudužo į šipulius. Tą akimirką galvojau, kad žūsiu, bet viskas baigėsi laimingai, likau gyvas. Aišku, būdavo akimirkų, kad galvodavau, “koks velnias čia mane nešė, geriau prie ežero gulėčiau”. Bet kai pagalvoji – gal kalnuose žūti ir verta.

kopimai

-Ko tais laikais reikėdavo, kad koptumėt į kalnus?
Daug lėšų nereikėjo. Reikėjo geros komandos. Inventoriaus pirkt nebūdavo, gamindavo pažįstamas šaltkalvis. Kuprines siūdavomės patys. Geriausias pinigas visur būdavo spiritas. Nori, kad vairuotojas nuvežtų kur nors su autobusu – duodi spirito. Valgydavom kruopas, ruoštas kuo riebiau, su tušonke. Kalnuose tikrai nebadaudavom, nešdavom didelius nešulius.
Apie Alpes tais laikais niekas net nesvajodavo, nes buvo lengvai pasiekiami visi Kaukazo kalnai, nereikėjo jokių vizų. Sėdai į traukinį ar lėktuvą – ir kalnai ranka pasiekiami. Bet nevykau į kalnus nesitreniravęs. Mane mokė Makauskas, kuris vėliau žuvo Daulagiry (8167m). Per treniruotes bėgdavom krosą aplink Ąžuolyną, Zoologijos sodą. Bėgdavom į kalną, nuo kalno, kokia 10 ratų. Neduok Dieve, per tas treniruotes aš vemdavau. Bet manau taip normalu, taip ir turi būti, juk treniruojasi krepšininkai, tinklininkai. O čia būdavo alpinizmo treniruotės.
zmones

-Kuris kalnas iš visų buvo įsimintiniausias?

Visi savotiškai. Bet labiausiai Matterhornas. Vykom autobusu, su savo įprasta komanda, dar pasiėmiau sūnų. Tada nebūdavo jokių mokesčių už kopimą į kalną. Pradėjom kopti nuo Zermatt miestelio. Visa kelionė truko apie savaitę. Bazinė stovykla berods 3800m aukštyje, iki jos lipama serpantinais, jau vien jos dalis komandos nepasiekė.
stovykla
Matterhorn bazinė stovykla
Kopiant į pačią viršūnę alpinistinės įrangos reikia maksimaliai: virvės, katės, ledkirčiai. Kopėm šiauriniu šlaitu, uolos buvo labai stačios ir šlapios.
Sunkiausia šiame kalne buvo aklimatizacija. Nors visa komanda esam daug aukščiau kopę, bet kažkodėl visi jautėmės labai blogai, skaudėjo galvas. Tačiau viršūnės šturmavimo dieną viskas pasikeitė, įgavau labai daug jėgų. Kopiau į tą kalną kaip katinas visom keturiom prie olos prilipęs. Kai pagaliau pasiekėm viršūnę – suvalgėm ledų. Čia tokia tradicija būdavo, nešdavomės kelias skarbonkes kondensuoto pieno, sumaišydavom su viršūnėj esančiu sniegu ir gaudavosi ledai. Bekopdami sutikom senyvą žmogų, kuris kopė į Matterhorn trečią kartą savo gyvenime, buvo pasisamdęs šerpą, kad jam padėtų užsiropšti ten, tačiau pasiekę sniego zoną sutikom jį benusileidžiantį, nepasiekus viršūnės.
Dar niekaip negaliu pamiršti Matterhorne žuvusio vokiečio. Prieš pat incidentą su juo pakalbėjom, jis pavaišino mane riešutais. Aš lipau su savo sūnum, jis taip pat. Po kiek laiko išgirdom, kaip jo sūnus rėkia. Tas vokietis besileisdamas tiesiog nesilaikė saugumo, neprisirišo virve, turbūt jam ta vieta pasirodė lengva. Krito gal 400 metrų, po to jo net su sraigtasparniu neberado. Tuomet supanikavau, pagalvojau, kad tik man taip neatsitiktų, kad neliktų mano sūnus vienas kalne.
Žmonės neįvertina, kad nuo kalno nusileisti yra žymiai pavojingiau, nei į jį užlipti. Dažnai visus apima euforija pasiekus viršūnę ir yra per daug atsipalaiduojama.
Iš mano laikais pažįstamų alpinistų kokie penki tikrai žuvo. Vienas jų – bandydamas nufotografuoti gražius vaizdus, bandydamas apimti daugiau ploto ėjo atgal ir tiesiog nukrito nuo skardžio. Toks likimas.
lipa
Pakeliui į Matterhorn viršūnę
virsunej
Matterhorn viršūnėje

-Ar dar norėtumėte vykti į kalnus?
Norėčiau, labai. Į Himalajus. Bent prie Everesto, į bazinę stovyklą. Norėčiau bent pasivaikščiot, nes daugiau su mano sveikata nelabai ką išspausi.

-Atsukus tuos metus atgal, koptumėt taip pat?

Kopčiau tiek pat, kopčiau daugiau. Aš sakau, už kalnus gražiau tik kalnai.
gintass

Monblanas

Nors apie Monblaną jau rašėme, tačiau kiekviena kelionė yra vis kitokia ir šįkart mes pakalbinome Aleksą Arūną, „Volvo“ serviso vadybininką, kuriam sportas yra didelė aistra.
Kalnais Aleksas susidomėjo gan seniai, mėgsta slidinėti, o kalnai ir slidinėjimas – neatsiejami dalykai. Pirmasis Alekso žygis buvo šių metų sausį į Šveicarijoje esančio Grindalwald (2145m) kalną.

„Žygiui į Monblaną ruošiausi nuo 2016m. lapkričio, kuomet užsirezervavau vietą kopimui. Visą laisvą laiką skyriau sportui: slidinėjimas, dviračiai, ilgi pasivaikščiojimai ir bėgimo maratonai, plaukimas bei žinoma darbas sporto salėje. Sunku nebuvo, nes sportas – mano gyvenimo būdas.
Mūsų komandą kopiant į Monblaną sudarė 16 žmonių (iš jų 4 vedliai), 4 nariai kopė jau antrą kartą, nes praėjusiais metais šiems nariams nepasisekė dėl oro sąlygų. Mano nuomone, komanda tokiuose žygiuose yra LABAI svarbi, čia pritaikyčiau posakį „vienas už visus ir visi už vieną“. Komanda dar buvo dalinama po 4 žmones (iš kurių 1 buvo vedlys).

Keliavome 2 autobusiukais iš Vilniaus iki Italijos. Atvykę įsikūrėme kempinguose, kur praleidome vieną naktį. Sekantį rytą išsidalijome įrangą ir pradėjome kopti… Kalne išvis nakvojome 3 naktis (viena iš jų – leidžiantis nuo viršūnės). Maršrutas, kuriuo kopėme, buvo iš Italijos pusės – italai jį vadina normal way. Įranga, kuria naudojomės: katės, ledkirčiai, virvės, šalmai ir t.t.


Kas labiausiai stebino kopiant? Viskas nuo A iki Z… Ypač tai, kad kelias iki bazinės stovyklos buvo gan sunkus, tai buvo pirmasis mano profesionalus kopimas. Vedlys nuolat mums priminė, kad iki viršūnės kelias bus 8 kartus sunkesnis. Ir jis nemelavo!
Kelionė buvo sunki tiek morališkai, tiek fiziškai. Žinoma sunku priprast prie aukščio, aklimatizuotis… Kitą kartą viską daryčiau taip pat, išskyrus tai, kad pasimčiau SPF 50 kremą nuo saulės, nes mums visiems jo trūko.

Išvis kelionė kainavo apie 1500 eurų, įskaitant įrangos nuomą. Kiti daiktai buvo pirkti iš anksčiau, todėl bendrą sumą pasakyti sunku. Perkant inventorių taupyti nereikia, nes įranga turi būti kokybiška, kad vėliau kalne nereiktų gailėtis. Pvz. iš Prancūzijos pusės lipant į kalną netgi yra padaryta tvora iš iš sulaužytų lazdų. Žinoma, žmonės aukščiau kopia be jų, o šitaip kopti žymiai sunkiau.

Užkopus į Monblaną jausmas tikrai geras. Bet psichologiškai perlipt per save reikėjo mažiausiai 5 kartus. Priverst save nesustot ir eit pirmyn! Net neįsivaizdavau, kad vietomis rizika žūti yra panaši į rusišką ruletę. Ypač baisu man buvo eiti ketera, siauru takeliu, kur iš šonų matosi 1 km skardžiai į Italijos bei Prancūzijos puses. Jei bent vienas iš einančių paslystų – viskas pasibaigtų tragiškai. O kur dar maždaug 20-30m plyšiai ir t.t. Keista tai, kad ne viršūnė man paliko didžiausią įspūdį, Europos viršūnė yra tik uoga ant didelio torto, o pats tortas – tai visas kelias, baimės jausmas, kai beprotiškai bijai, bet tuo pačiu ir kaifuoji nuo grožio, kakavos gėrimas ant atbrailos ir žiūrėjimas į milžinišką ledyną. Be abejo, šis nuotykis man davė krūvą patirčių, jų tiek daug, kad neįmanoma nei papasakoti, nei aprašyti. Paskaičiavau, kad nuo bazinės stovyklos iki viršūnės užlipti mums truko 11 valandų, dar 8 valandos žemyn – iš viso 19 valandų be miego ir sudeginta apie 20 000 kalorijų (~160 bananų :)).
Noras toliau lipti į kalnus tikrai sužadintas! Manau, tai buvo tik pradžia.


Mano patarimas lipantiems į šį ir kitus kalnus: ruoškitės daug, treniruokitės, nes bus sunku! 80 procentų nelaimingų atsitikimų nutinka besileidžiant žemyn, nes visos jėgos būna jau atiduotos kopiant į viršų ir niekas net nepagalvoja, kiek daug jėgų dar reiks leidžiantis žemyn.

Daugiau Alekso nuotykių galite pamatyti paspaudę follow instagram aleksas.ar 🙂

Monblanas

Šis per Pranzūciją ir Italiją besidriekiantis kalnas yra aukščiausias Alpėse, visoje Europoje ir Europos sąjungoje. Kalno aukščiausia vieta siekia 4810m. Įspūdžiais pabuvojus Monblane dalijasi du užkietėję keliautojai, vyras ir žmona, – Sindė ir Smilga. 😉

Kaip sugalvojot kopti į Monblaną? Kiek laiko ir kaip tam ruošėtės?
Nuo pažinties pradžios pasikalbėdavome, kad abu mėgstame kalnus. Kadangi mano vyras yra ne kartą buvęs kalnuose (ne kaip civilis), laisvai vaikšto po juos, o taip pat turėjo draugus, galinčius paskolinti alpinistinę įrangą – apsispręsti buvo nesunku. Ruošiausi turbūt per trumpai, bet visą gyvenimą reguliariai sportuoju, tad gal kiek daugiau pabėgiojau prieš kopimą, daugiau dėmesio skyriau kojų raumenims.

Keliese kopėte į kalną? Kada išvykot, kada pradėjot ir kiek laiko ten užtrukote?
Kopėm tik dviese. Didžiausias to minusas – visada turi nešti sunkų svorį (per abu žmones gavosi tikrai virš 40kg). Išvykom 2012m. liepą. Skridom iš Vilniaus į Milaną, ten išsinuomavom automobilį ir nuvažiavom iki Aostos Italijoj ir iš ten sėdom į autobusą. Juo „kirtom“ Prancūzijos sieną bei pasiekėm Šamoni miestelį. Taupydami miegojom pas vietinį gyventoją namuose, ryte gana ilgai „krapštėmės“ ir pradėjom kopti nuo pat apačios – iš miestelio. Atidavę daug jėgų pamatėme, kad buvo traukinukas, kuris užkelia iki papėdės. Tuomet galvojau, kad „nuimsiu“ savo vyrui galvą. 😀 Pačiam kalne yra sustojimai, mums teko pernakvoti šeltery, aišku neplanuotai, nes jei būtume išėję anksčiau ir pasikėlę ne savo kojomis – dienos pabaigoje būtume buvę aukščiau. Pasiekus 2700m (vadinamąjį „paukščio lizdą“) prasideda tikrasis kopimas. Pagrindinis taškas yra 3200m. aukštyje (tete rouse), kur yra bazinė stovykla. Ten yra palapinių miestelis, namelis, kuriame galima gauti karšto maisto, netgi atsiskaityti kortele. Namelyje galima pernakvoti, tik vietos užsakytos maždaug metus laiko į priekį. 🙂 Apskritai – labai didelė turistų apgultis. Nuo 3200m iki 3800m reikia kopti praktiškai stačia akmenų siena. Ten vėl galima rasti nakvynę ir maisto. Taip pat buvo galima statyti palapines. Lipom labai lėtai, nes man labai sunku buvo nešti svorį, o dėl to nepakeliamai skaudėjo nugarą. Supratau kad nuo 3200m iki 3800m kuprinės niekaip neužnešiu. Vyras nešdavo mano daiktus arba grįždavo jų paimt… Supratusi, kad kuprinės neužnešiu, pasiėmiau tik svarbiausius daiktus ir su jais pasiekėm 3800m., kur gavom labai skaniai ir sočiai pavalgyt bei išsimiegot už labai nedaug (nepamenu, gal 35eu abiem). Bet gali miegot tik tie, kas valgo. Keliamės antrą nakties ir einam į kalną vėl – iki pat viršūnės, tačiau mes „strigome“ ties 4200m. Tą aukštį pasiekti gana nesaugu, ypač tiems, kas nebuvę kalnuose. Ten labai lengva užsimušti ar tiesiog pasiklysti… Visa kelionė truko kažkur savaitę. Lipt galima ir penkias dienas, ir dvi savaites. Ypač jei tenka laukt palankių oro sąlygų aukštai, kad galėtum nueit iki pačios viršūnės. Pačiam žygiui buvom pasilikę keturias dienas.

Kas buvo sunkiausia kalne?
Sunkiausia nešamas svoris, nugaros problemos. Norėčiau kitą kartą kopti kiek komfortiškiau. Ir pritrūko laiko aklimatizacijai. To nenumatėme, gal per prastai pasiruošėm. Pilvą labai raižė. O nubėgt nėra kur. 🙂 Daug kur vėlavom, tai taipogi apsunkino kelionę. Svarbu išeit laiku. Kai saulė pradeda tirpdyt sniegą bent kažkiek – gali prasidėt griūtys, akmenų nuslinkimai… Vienoje vietoje einant per tarpeklį dideli rieduliai gali kristi ant žmonių.
Veikia šaltis (nuo 3200m sniego yra, temperatūra apie -15), greičiau pavargstama. Reikia orientuotis kalne.

Kodėl nepavyko įkopti? Kaip manai, kas būtų nutikę, jei būtumėt bandę kopti toliau arba laukę?
Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi… Per vėlai išėjom iš 4200m ir būnant kalne apie 11h užėjo didelė pūga, rūkas. Jei būtume bandę kopti – būtume žuvę, faktas. Laukti nebeturėjom laiko, nes buvom nusipirkę bilietus grįžimui.

Ar buvo labai apmaudu? Ar tik dar labiau paskatino norą lipt į kalnus?
Nusivylimo nejaučiau, gal šiek tiek tuo momentu, kad neįvykdžiau savo plano. Manau, mes tiesiog turim grįžti kitokie, labiau pasiruošę, labiau tam subrendę, daugiau numatę ir apskaičiavę.

Kiek apytiksliai gali kainuoti tokia kelionė?
Mums nekainavo įranga. Drabužių negalime skaičiuoti, nes įmanoma nusipirkti drabužius nuo pigiausių iki brangiausių. Jeigu neturite drabužių – kainuos labai daug. Iki 3200m dar galima palapinę statytis, tačiau aukščiau gali brangiai atsieiti ir pati nakvynė (vienam žmogui naktis su vakariene gali siekti iki 50eu). Žinoma, dabar gali būti viskas žymiai brangiau. Už 500eu žmogus (negyvenantis Monblano papėdėje) vargiai gali įlipt į Monblaną, nebent turi iš anksčiau visus rūbus ir važiuoja ne vienas (taip susitaupo kuras).

Ar jautei kokius nors nemalonius simptomus kalne?
Manau, man pasireiškė aukštikalnių liga. Nuo 4200m. man labai norėjosi miego, norėjosi tiesiog bet kur nukristi ir miegoti. Pykino. Manau, norint pilnai aklimatizuotis, reikėtų stotelėse miegot po 2 naktis.

Ką patartumėt norintiems kopti į Monblaną?
Stengtis niekur nevėluot. Taip pat kalnui reikia gero fizinio pasirengimo, stiprios nugaros. Geriausia treniruotis reguliariai, o ne tik prieš pat kelionę… Patartume daugiau laiko skirt adaptacijai ir“užsimesti“ daugiau dienų dėl nenumatomų netikėtumų. Todėl patartume važiuot su automobiliu, o ne skrist lėktuvu.
Apskritai į kalnus lipantiems – kopkit ne tam, kad žūtbūt užkopt, bet kad jais pasigrožėt. Reikia ugdyt dvasią kasdieniniame gyvenime, o ne tik lipant į kalnus. Žinot, kalnus galima jausti ir savyje, kopiant į „savo kalną“ kasdien (pvz nereaguojant į tam tikras situacijas audringai, mąstant racionaliau). Skaičiau V. Vitkausko knygą ir manau jis įkopė į Everestą tik todėl, kad nenorėjo jo nugalėt. 🙂 Žmogus niekada nenugalės kalno.

Ar dar bandysit šturmuoti aukščiausio Europos kalno viršūnę?
Grįžti planuojam. Reikia pasiruošt, taip pat ir finansiškai. Dabar 3800m aukštyje esantis namelis jau naujas, kainos žymiai didesnės, nes maršrutas populiarus, santykinai lengvai pasiekiamas. Daug kas samdosi gidus iš Šamoni miestelio ir jie tiesiog užtempia keliautojus į viršų. 😀
Beje, įdomus faktas: šalia mūsų pasistatę palapinę buvo du čekai, kurie atėjo tiesiog prisimint šitą kalną ir pasivaikščioti jame. Jie pasakojo, kad būdami 18 metų į šitą kalną užlipo (neįtikėtina!) ir nuo jo nulipo per vieną dieną!

Reziumuojant
Įspūdis, kai būni aukščiau debesų – jaučiasi tikras, laukinis kalnas, vėjai visai kitokio garso, nei ant žemės. Jausmas liko iki šiol.
Tačiau tai nėra švelnus kalnas. Jei kalnai turėtų lytį – tai būtų agresyvus, jaunas, ambicingas vyras. Nepalyginsi su Tatrais, Karpatais, kitais Alpių kalnais, kurie turi savyje švelnumo. Maršrutas kuriuo ėjom nebuvo sudėtingas, iš kitų pusių yra sudėtingesnių ir pati viršūnė mums pasimatė nuo maždaug 4200m. Kai pamačiau jį visą – sustojau, nes akimirką nesijaučiau verta į jį įlipt. Tokio grožio dar nebuvau mačiusi. Ten nepaprasti vėjai, speigai, šaltis, nepaprasta didybė…
Manau, kad kalnus reikia gerbti, gamtą reikia gerbti, mes ateinam pas juos į svečius, mes turim pasiprašyti priimami… Tos pagarbos iš kitų alpinistų pasigedau. Kai dingsta pagarba, dingsta saugumo jausmas – dėl to atsiranda mirtys. Taisyklės ir etika kalnuose būtina.