Kalnų žygeivių bendruomenė

Žygių informacija. Diskusijos. Patarimai. Galerija. Ir kita.

Mėnuo: sausio 2018

Matterhorn

Matterhorn (4478m) – vadinamas ikoniškiausiu pasaulio bei gražiausiu kalnu Alpėse. Šis kalnas yra Šveicarijos – Italijos valstybių pasienyje. Dėl savo ypatingos formos yra tapęs visų kalnų “reklaminiu veidu”, taip pat tai kalnas, pavaizduotas ant gerai žinomo “Toblerone” šokolado.
šokoladas
kalnux
Autorius: Dirk Beyer
Kas gražu neretai būna ir pavojinga, todėl alpinistai šį kalną įveikė kur kas vėliau, nei kitus Alpių kalnus (pirmą kartą įkopta 1865m., tačiau ekspedicijos metu žuvo keturi alpinistai). Skaičiuojama, kad bandant įkopti į šį kalną žuvo jau daugiau, nei 500 žmonių.
krenta
„First ascent to Matterhorn“, Gustave Dore
Kalnų gerbėjui Gintautui – 60. Kopti pradėjo iškart pabaigęs mokyklą. Žygiai į kalnus ir alpinizmas prieš apytiksliai 40 metų atrodė visiškai kitaip, nei šiomis dienomis, kai kalnų turizmu užsiima praktiškai visi, kas tik turi tam noro ir pinigų.
Gintautas su žygeiviais įveikė sunkiausias trasas ne tik Altajuje, Tian Šanyje, Pamyre, Fanuose, bet ir yra užkopęs į aukščiausius Austrijos, Slovėnijos, bei visos Europos kalnus. Vieni sunkiausių kopimų – Monte Rosa ir, žinoma, Matterhorn.
Gintautas
Altajaus kalnuose
gintutis
Tian Šanyje
-Kas paskatino pradėti kopti į kalnus?
Nelaiminga ir nepasisekusi meilė. Tuomet man atrodė, kad būtinai turiu užsiimti kažkuo tokio. Tuomet dirbau greitojoje, pardaviau savo kostiumą ir visus pinigus “padėjau” kelionei į vakarų Kaukazą. Jau po pirmos dienos iš mūsų 11 ekspedicijoje atkrito 5-6 žmonės. Po to dar tris kartus keliavau į centrinį Kaukazą, vėliau sekė alpinistinė stovykla prie Ushba (4710m) kalno. Tą ekspediciją labai gerai prisimenu, vienas mūsų komandos narys netyčia susprogdino stovyklą su visom maisto medžiagom. Ir šiaip, buvo beprotiškai prastas oras, atostogos ėjo į pabaigą ir du rusai pasiryžo kopti blogu oru į pačią viršūnę, norėdami ją šturmuoti iki atostogų pabaigos. Rado juos su virve susirišusius, vienas vienoj keteros pusėj užsimušęs, kitas kitoj pasikabinęs ir sušalęs.
Vėliau susibūrėm į pastovią komandą, praktiškai visi buvo architektai ir aš, neurochirurgas. Tarybų sąjungos laikais mums esmė buvo ne viršūnės, o kuo sudėtingesni maršrutai kalnynuose. Tai buvo tarsi sporto šaka: turi komandą, yra žygių kategorijos, patys susikurdavom kuo sudėtingesnį maršrutą ir stengdavomės jį įveikt. Tik praėjęs vienos kategorijos žygį ir atnešęs įrodymą iš kalno (prieš tai buvusios komandos raštelį) galėjai imtis kitos kategorijos žygių.
Paskutinis mano kopimas į kalnus buvo prieš gal 10 ar 12 metų į Monte Rosa kalnyną. Po to žmogus, kuris organizuodavo keliones, susirgo AIDS ir kažkaip pasibaigė kopimas į kalnus.

Ar kalnuose dažnai pasitaikydavo kuriozinių situacijų?
Tikrai taip. Pamenu turėjome ekspediciją Pamyre, ten yra tokia “Vienuolikos alpinistų” perėja. Pavadinta taip todėl, nes ten dėl milžiniškos lavinos žuvo 11 alpinistų. Sekančiais metais į ten atvykę tėvai ieškojo žuvusių savo vaikų, o dar kitais metais mes atvykom į ekspediciją. Su draugeliu nusprendėm pasukti kitu keliu ir patys vos nežuvom, netyčia sukėlėm nedidelę, nepavojingą laviną ant žemiau einančių, bet to užteko, kad visa publika supanikuotų ir kopimas bei nusileidimas tapo psichologiškai labai sunkūs.
eina

-Ar buvo akimirkų, kai galvojot kad žūsit?
Buvo, Altajuje. Leisdamiesi nuo kalno sutikome lietuvių grupelę, kurie patarė leistis kita vieta, negu planavom. Aišku, ėjau pirmas, be kačių, buvo iškritęs purus sniegas, o po juo ledas. Ir nukritau nuo perėjos. Kai suvokiau, kad pradėjau kristi, bandžiau užsikabinti su ledkirčiu, apsiverčiau ant pilvo, bet vis tiek kritau. Fotoaparatas sudužo į šipulius. Tą akimirką galvojau, kad žūsiu, bet viskas baigėsi laimingai, likau gyvas. Aišku, būdavo akimirkų, kad galvodavau, “koks velnias čia mane nešė, geriau prie ežero gulėčiau”. Bet kai pagalvoji – gal kalnuose žūti ir verta.

kopimai

-Ko tais laikais reikėdavo, kad koptumėt į kalnus?
Daug lėšų nereikėjo. Reikėjo geros komandos. Inventoriaus pirkt nebūdavo, gamindavo pažįstamas šaltkalvis. Kuprines siūdavomės patys. Geriausias pinigas visur būdavo spiritas. Nori, kad vairuotojas nuvežtų kur nors su autobusu – duodi spirito. Valgydavom kruopas, ruoštas kuo riebiau, su tušonke. Kalnuose tikrai nebadaudavom, nešdavom didelius nešulius.
Apie Alpes tais laikais niekas net nesvajodavo, nes buvo lengvai pasiekiami visi Kaukazo kalnai, nereikėjo jokių vizų. Sėdai į traukinį ar lėktuvą – ir kalnai ranka pasiekiami. Bet nevykau į kalnus nesitreniravęs. Mane mokė Makauskas, kuris vėliau žuvo Daulagiry (8167m). Per treniruotes bėgdavom krosą aplink Ąžuolyną, Zoologijos sodą. Bėgdavom į kalną, nuo kalno, kokia 10 ratų. Neduok Dieve, per tas treniruotes aš vemdavau. Bet manau taip normalu, taip ir turi būti, juk treniruojasi krepšininkai, tinklininkai. O čia būdavo alpinizmo treniruotės.
zmones

-Kuris kalnas iš visų buvo įsimintiniausias?

Visi savotiškai. Bet labiausiai Matterhornas. Vykom autobusu, su savo įprasta komanda, dar pasiėmiau sūnų. Tada nebūdavo jokių mokesčių už kopimą į kalną. Pradėjom kopti nuo Zermatt miestelio. Visa kelionė truko apie savaitę. Bazinė stovykla berods 3800m aukštyje, iki jos lipama serpantinais, jau vien jos dalis komandos nepasiekė.
stovykla
Matterhorn bazinė stovykla
Kopiant į pačią viršūnę alpinistinės įrangos reikia maksimaliai: virvės, katės, ledkirčiai. Kopėm šiauriniu šlaitu, uolos buvo labai stačios ir šlapios.
Sunkiausia šiame kalne buvo aklimatizacija. Nors visa komanda esam daug aukščiau kopę, bet kažkodėl visi jautėmės labai blogai, skaudėjo galvas. Tačiau viršūnės šturmavimo dieną viskas pasikeitė, įgavau labai daug jėgų. Kopiau į tą kalną kaip katinas visom keturiom prie olos prilipęs. Kai pagaliau pasiekėm viršūnę – suvalgėm ledų. Čia tokia tradicija būdavo, nešdavomės kelias skarbonkes kondensuoto pieno, sumaišydavom su viršūnėj esančiu sniegu ir gaudavosi ledai. Bekopdami sutikom senyvą žmogų, kuris kopė į Matterhorn trečią kartą savo gyvenime, buvo pasisamdęs šerpą, kad jam padėtų užsiropšti ten, tačiau pasiekę sniego zoną sutikom jį benusileidžiantį, nepasiekus viršūnės.
Dar niekaip negaliu pamiršti Matterhorne žuvusio vokiečio. Prieš pat incidentą su juo pakalbėjom, jis pavaišino mane riešutais. Aš lipau su savo sūnum, jis taip pat. Po kiek laiko išgirdom, kaip jo sūnus rėkia. Tas vokietis besileisdamas tiesiog nesilaikė saugumo, neprisirišo virve, turbūt jam ta vieta pasirodė lengva. Krito gal 400 metrų, po to jo net su sraigtasparniu neberado. Tuomet supanikavau, pagalvojau, kad tik man taip neatsitiktų, kad neliktų mano sūnus vienas kalne.
Žmonės neįvertina, kad nuo kalno nusileisti yra žymiai pavojingiau, nei į jį užlipti. Dažnai visus apima euforija pasiekus viršūnę ir yra per daug atsipalaiduojama.
Iš mano laikais pažįstamų alpinistų kokie penki tikrai žuvo. Vienas jų – bandydamas nufotografuoti gražius vaizdus, bandydamas apimti daugiau ploto ėjo atgal ir tiesiog nukrito nuo skardžio. Toks likimas.
lipa
Pakeliui į Matterhorn viršūnę
virsunej
Matterhorn viršūnėje

-Ar dar norėtumėte vykti į kalnus?
Norėčiau, labai. Į Himalajus. Bent prie Everesto, į bazinę stovyklą. Norėčiau bent pasivaikščiot, nes daugiau su mano sveikata nelabai ką išspausi.

-Atsukus tuos metus atgal, koptumėt taip pat?

Kopčiau tiek pat, kopčiau daugiau. Aš sakau, už kalnus gražiau tik kalnai.
gintass

Snežka

Norite trumpam pabėgti į kalnus arba išbandyti kažką ekstremalaus (bet ne pavojingo), tačiau negalite sau leisti savaitės laiko atostogų? Turime jums išbandytą pasiūlymą.
Snežka (1603 m.) – aukščiausias kalnas Čekijoje ir visame Krkonošių kalnyne, per kurio viršūnę driekiasi Lenkijos-Čekijos siena. Šis kalnas iš kitų Europos kalnų išsiskiria savo klimatu, o ypač vėjo prasme, rekordinis vėjas Snežkoje užfiksuotas 1990 m., kuomet pasiekė 345km/h greitį. Snežka yra buvusios Prūsijos aukščiausias kalnas, ant jos viršūnės stovi 1681 m. pastatyta koplyčia. Kalnas pasiekiamas iš Lietuvos automobiliu per vieną dieną. Apsigyventi šalia kalno tikrai yra kur, nes čia išplėtotas turizmas, yra slidinėjimo kurortai. Į kalną lipti galite tiek iš Čekijos, tiek iš Lenkijos pusės ir dar pasirinkti iš keleto skirtingo sunkumo bei ilgumo trasų:
trasa
trasa2
www.summitpost.org
Mes lipti pradėjome nuo miestelio Pec pod Snežkou, kur einanti trasa yra maždaug 6,5 km ilgio.
Vasarą ši trasa ir apskritai pats kalnas yra visiškai nepavojingi ir nesunkūs, tačiau žiemą tai buvo šioks toks iššūkis net patiems fiziškai pajėgiausiems komandos nariams. Tikėjomės, kad gal bus nuobodu, bet patikėkite, oro dėka nuobodu tikrai nebuvo :). Automobilį galima pasilikti miestelyje, parkingas prie upės – nemokamas. Miesteliu daug eiti nereikia, iškart prasideda trasa, kuri staigiai statėja į viršų.
Einame gausiai medžiais apaugusiais miško takais, po sustingusiu ledu čiurlena kalnų upeliai.


Greitai pasiekiame maždaug kilometro aukštį, atsiveria properša ir ūkanoti vaizdai.
erika
Tolimesnis ėjimas yra pakankamai nesunkus, kylame į viršų nebe taip stačiai, tačiau sniego daug ir ėjimas dėl to tampa kiek kitoks, nei būtų tarkim vasarą.
eglutes
Paskutiniai keli šimtai metrų pareikalauja ypatingai daug jėgų. Kylama gana stačiai, sniego labai daug, vietomis slidu, vėjas verčia užsimaskuoti net veidus.
audrr
Nusileidžiantieji pasako, kad jeigu čia mums atrodo stiprus vėjas – viršūnėje uraganas. Truputį neramu, juolab kai komandos nariui atsilikus per kelis žingsnius jo dėl oro sąlygų nebesimato, bet lipam, nes juk neturėtų nutikti kažkas blogo.

Viršūnė tikrai GALINGA. Vėjas 40km/h, juntama temperatūra -19. Lede sukaustyti pastatai, atitvarai. Viskas kaip iš filmo.
ledas
Kalno viršūnėje veikia svetinga ir šilta kavinė. Tingintiems kopti į Snežka viršūnę galima užkilti ir keltuvu. Vienintelis ir labai didelis minusas – nesimato visiškai jokių peizažų (nors orų prognozės iš vakaro rodė saulėtą dieną).

Tačiau mums buvo svarbiausia procesas, išbandymas, nuostabūs vaizdai kopimo metu ir šį kalną jums tikrai labai rekomenduojame!
Apibendrinant: savaitgalio pramoga (diena nuvažiuot, diena įlipt, diena parvažiuot), kainuojanti ~150 eurų žmogui (priklausomai nuo to, kur gyvensite ir kiek kokio kuro pilsitės). Fizinis pasirengimas nėra būtinas, tačiau visą gyvenimą tik sėdint ir staiga nusprendus kopti – gali būti labai sunku, todėl visiškai nekopusiems į kalnus rekomenduotume pradėti šį kalną bent jau ne žiemos metu, nes žiemą jis mums buvo tolygus kilometru aukštesniam kalnui vasaros metu. Nepamirškite, kad žiemą temsta apie 15-16 valandą vietos laiku, o dar turite spėti nusileisti, todėl geriausia pradėti kopimą ryte.
Į Snežką tikrai įmanoma užlipti be jokios įrangos. Tačiau dėl bendro komforto ir saugumo labai rekomenduojame alpinistines kates bei getrus, galbūt dar mėgstantiems – kopimo lazdas. Jei nenorite nuomotis ar pirkti alpinistinių kačių – turėkite gerą avalynę, nes nusileidžiant nuo kalno žmonės su paprastais žygio batais čiuožinėjo ant užpakalio, spiegė, krito. Jeigu pasirinksite sunkesnę ar statesnę trasą – tokie kritimai gali baigtis itin skaudžiom pasekmėm, o įranga už keliolika eurų kopimą padaro komfortišku ir lengvesniu.
mes