Keliautojai Domantas ir Karolina pasidalino įspūdžiais iš šią liepą vykusios kelionės į Aukštuosius Tatrus, kur jie kopė į viršūnes Bystra Lavka (2314 m) ir Velka Svištovka (2038 m).
Iš Lietuvos į Tatrus atvažiavome automobiliu per vieną dieną. Pirmą naktį apsistojome Tatranska Lomnica miestelio kempinge Tatranec. Pasirodė toks sovietinio palikimo, sunku susikalbėti angliškai, bet tikrai tvarkingas. Laukas didelis, vietos daug ir rakursas į kalnus kaip iš atviruko. Mokama atskirai už automobilį, palapinę, žmogų, kurorto mokestį – mums dviems gavosi 18 eurų parai.
Antrasis mūsų išbandytas kempingas – Autocamping Tatranska Strba, netoliese Strebske Pleso miestelio. Žymiai naujesnis, yra tualetai, dušai, lengva susikalbėti angliškai. Vietos įsikurti ant žolės išdėstytos pakopų principu, tačiau apskritai vietos mažiau, su kaimynais būti reikia glaudžiau. Patiko, kad vietoje yra restoranas-baras, kur galima iki vidurnakčio skaniai pavalgyti ir atsigerti. Antro kempingo kaina buvo tokia pati.
Pirma diena buvo neilgas pasivaikščiojimas pasikėlus keltuvais iš Tatranksa Lomnica miestelio (užtrukome iki 4 valandų). Antrą dieną kilome į viršūnę, Velka Svistovska. Žygis į šią viršūnę, neslėpsime, buvo varginantis. Kopiant į šią viršūnę pirmiausia reikia mišku praeiti iki trobelės Chata pri Zelenom Plese. Vieta verta dėmesio – ten atsiveria nuostabūs vaizdai (žalias ežeras ir pati trobelė dideliame slėnyje). Žygį pradėjome Bialy Vody stotelėje, iki kurios galima važiuoti autobusu nuo Tatranska Lomnica miestelio iki stotelės, nuo kurios pradedamas žygis, tačiau autobusai važiuoja gana retai (du kartus per valandą ar rečiau). Nuo trobelės lipome zigzagais, tai labai išvargino ir netgi šiek tiek atsibodo. Nors, aišku, pasiekus viršūnę – jausmas nerealus. Užlipome ir nulipome apytiksliai per 9 valandas.
Trečią dieną tiesiog pasivažinėjome po Tatrus, aplankėme baseinus Vrbov Thermal Park, kurių kaina apie 12 eurų porai valandų, o įvairovė tikrai didelė (ypač patiko geoterminiai baseinai).
Na ir ketvirtą dieną buvo ta nuostabioji kelionė į Bystra Lavka, kuri paliko mums nerealių įspūdžių ir užkrėtė kalnais amžiams. Žygį pradėjome nuo Štrebske Pleso miestelio, pirmiausia žygiavome ilga gatve. Tuo metu vyko mugė miestelyje, buvo daug žmonių – savotiška atrakcija. Po kelių valandų priėjome didelį krioklį, pro ten turėjome lipti kiek ekstremaliau – naudojomės tam skirtomis grandinėmis, kad prisilaikytume.
Užlipę ant šlaito (krioklys buvo tarsi laiptas į tą šlaitą) atsiveria kerintys vaizdai. Taip ir lipome kas kelias pakopas vis pasižvalgydami iki paskutinės kelio atkarpos į pačią Bystra Lavka.
Lipant į Bystra Lavka maždaug pusiaukelėje galima pamatyti 1979m. sudužusio gelbėtojų sraigtasparnio liekanas, kurios visos ten ir likę iki šių dienų bei monumentą.
Paskutinė atkarpa į Bystra Lavka buvo pati stačiausia, ją įveikti prireikė maždaug pusantros valandos. Tada jau nebėra lipimo serpantinais, tai panašiau į tiesų lipimą akmenimis stačiai į kalną. Reikia ir rankų, ir grandinių pagalbos. Pasiekus patį taip vadinamąjį balną reikia būti atsargiems, ypač mūsų atveju, kai šiek tiek lijo ir buvo sniego, o žmonių daug. Svarbu neskubėti. Patiko tai, kad įveikę kiekvieną pakopą rasdavome vis kokį nors vandens telkinį. Į apačią nusileidome keltuvais. Specialaus fizinio pasirengimo neturėjome, todėl kopti vietomis buvo sunku, bet net ir nesportuojantiems – tikrai įmanoma.
Tatruose mus ypatingai sužavėjo gamta ir sutiktas kalnų ožys. 🙂 Prasilenkėme labai arti jo, džiaugiamės, kad draugiškas pasirodė. Taip pat didelį įspūdį paliko momentas, kai lipant į Bystra Lavka kalnyne sugriaudėjo. Nebuvome gyvenime girdėję tokio stipraus ir čaižaus garso, tokio aidėjimo. Sunku nupasakot, bet atrodė, kad visas kalnas dreba. Tuomet pajautėm kokia nerealiai didinga yra gamta ir nors mes įlipame į kalnus, bet vis tiek palyginti su jas esame tarsi maži vabaliukai…
Praktiniai patarimai keliaujantiems ten ir norintiems nakvoti:
-Važiuoti į Tatrus su konkrečiu tikslu ir atostogų planu, kad būtų galima pasiruošti. Juk galima ir kopti į kalnus, ir tiesiog pasivaikščioti (pvz iki trobelių), nes ir ten atsiveria kerintys vaizdai.
-Svarbu turėti daug vandens, užkandžiams turėjome riešutų, batonėlių. Pietums valgydavome lietuviškų lašinukų su daržovėm ir duona. Labai patogu ir greita! Vieną dieną pasiėmėme ir po karinį davinį į kalnus – man labai patiko, o Karolinai ne taip labai.
-Kalbant apie kempingus – gerai būtų pasiimti elektros kabelį. Miegant palapinėje – pasiimti šalčiui nepralaidžių patiesaliukų, turėti šaltkrepšį (nes kempingo šaldytuve vietos labai mažai).
Ar patiko? Greičiausiai įspūdingiausios kelionės yra tos, iš kurių grįžęs nori pasakoti įspūdžius visiems iš eilės, net jei tavęs neklausia, kaip sekėsi. Patikėkite, grįžę iš atostogų Italijoje prie jūros neturėjome tiek daug papasakoti, kaip grįžę iš Tatrų. Nors tai buvo pirma tokia kelionė į kalnus, bet kalnai jau stipriai traukia ir dabar neįsivaizduojame savo atostogų be žygių. Žinoma, norisi važiuoti ir į kitus kalnus, išbandyti Alpes ar Skandinavijos kalnynus, tačiau net neabejojame, kad į Tatrus tikrai dar sugrįšim, nes ten dar labai daug nepamatėme. Ypač patiko toks atostogų tipas – važiuoti su automobiliu. Kur ir kada nori sustoji, nereikia prie nieko derintis, o ypač smagu vairuotojui Slovakijos kalnų keliuose pasivažinėti! Taigi mūsų pasakojimo reziumė: už kalnus geriau tik kalnai!
Žygių informacija. Diskusijos. Patarimai. Galerija. Ir kita.
Kategorija: Aukštieji tatrai
Giewont (1895 m) – kalnas, stūksantis šalia Zakopanės, Lenkijos Tatrų nacionaliniame parke. Būtent šį kalną pasirinko keliautojai Danielius ir Vaida – visiškai spontaniškai, nieko per daug neplanavę. „Tiesiog iš mūsų apsistojimo vietos šis kalnas atrodė ypatingas, nes jo viršūnėje matėsi kryžius“ – pasakoja Danielius.
Žygis į kalno viršūnę ir žemyn užtruko apie 7 valandas (pirmyn apie 4 valandos ir atgal apie 3), tačiau lipom labai neskubėdami, dažnai sustodami, nes šiam žygiui buvome paskyrę visą dieną. Jokios specialios įrangos nenaudojome, tiesiog apsirengėme kaip įmanoma patogiau. Orientuotis lipant į kalną buvo labai lengva, nes yra kopimui skirtas takas iki pat viršūnės.
Tik paskutinius 10 metrų teko lipti uolomis. Mūsų nuomone, kažkokio ypatingo fizinio pasirengimo, lipant į Giewont kalną, tikrai nereikia. Mes nesame nei sportininkai, nei alpinistai, bet užkopėme be didelio vargo. 🙂 Tai buvo pirmas mūsų kalnas.
Patarimai kitiems pirmą kartą lipantiems:
– Su savimi turėti pakankamai vandens;
-Pasiimti šiltesnių rūbų, nes artėjant link viršūnės būna vėsiau;
-Kitą dieną paskirti laiko poilsiui. 🙂
Iš viso pasaulio, o taip pat ir iš Lietuvos kalnų mylėtojus it magnetas traukiantys didingi Tatrai, savo smailomis pavojingomis viršūnėmis suviliojo, žinoma, ir mus. Didelis privalumas keliauti į šiuos kalnus: santykinai arti, pasiekiama automobiliu per vieną dieną, šalys „pigios“ ir svetingos, nebūtinas specialus pasirengimas, o keliaujantiems žiemą – šalia įprasto laipiojimo visada bus ir slidinėjimo kurortų pasirinkimas.
Na, o viena aukščiausių viršūnių Aukštuosiuose Tatruose ir pati aukščiausia visoje Lenkijoje – Rysy, tikrai verta dėmesio. Išbandėme.
Pirmą kartą šią viršūnę pasiekti nusprendėm dar žiemą (2017-01-10). Į Rysy lipti galima iš Slovakijos arba iš Lenkijos pusės, kadangi per pačią viršūnę eina siena, skirianti šias kaimynines šalis. Tikėdamiesi dar ir paslidinėti tikrai neprastose Slovakijos slidinėjimo trasose – pasirinkome maršrutą būtent iš Slovakijos pusės. Atvykome į šalį iškart po krituliais gausių pūgų, todėl sniego buvo… kaip pasakoj. Slidinėjimas nenuvylė, kopimui į kalną pasirinkome giedriausią iš visų dienų, tačiau viršūnės nepasiekėme. Trumpai apie tos dienos nepasisekimą: kėlėmės šeštą ryto, pradėjome eiti dar tamsoje. Sniego vietomis buvo iki kaklo, o toks klampojimas atėmė labai daug jėgų. Trasos žymėjimo, aišku, nematyti, nes viskas, net medžiai, giliai po sniegu. Kopiant aukštyn it slidi pluta sukietėjęs sniegas pareikalavo kačių, be jų kelionė būtų pasibaigusi dar anksčiau. Pora kartų nuklydome nuo trasos, o tikslas buvo pasiekti viršūnę iki antros valandos popiet, kad spėtume sugrįžti (ketvirtą jau temsta). Nakvoti gūdžiuose miškuose tikrai nesinorėjo, juolab prie -17! Pasiekę 2200m aukštį nusprendėme nerizikuoti ir neieškoti nelaimių – išvargę, sušalę ir kupini įspūdžių grįžome į namus.
Tačiau labai greitai sugrįžom! Deja, šįkart negalėjom sau leisti rinktis giedresnės dienos, nes turėjome ją tik vieną. Ir, aišku, lijo. 🙂 Bet pradėkim nuo pradžių.
Apsistojome Štrbske Pleso miestelyje, „Pension pleso“ viešbutyje.
Nuo jo iki Rysy buvo vos 1,5 kilometro. Atsikėlę anksti ryte, su automobiliu pasiekėme Aukštųjų Tatrų nacionalinio parko automobilių stovėjimo aikštelę. Čia automobilį pasilikti valandai laiko kainuoja 2 eurus, o jei visai dienai – 8 eurus. Toliau važiuoti nebegalima, reikia nemažai kelio tiesiog eiti nacionaliniu parku.
Kopti į kalną pradedama nuo ežero Popradske Pleso (google žemėlapiuose turėtumėte lengvai rasti). Lipimas į Rysy nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Nuolat lynojo, akmenys buvo labai slidūs.
Tikėjomės, kad bus šiek tiek sniego, bet jo buvo tikrai daug. Einant ne su žieminiais, o su vasariniais žygio batais – kojos slysta ir buvo vietų kur pasinaudojome virve, kad nereiktų kaip kitiems kopusiems išsivolioti sniege ar čiuožti ant užpakalio ir kartais netyčia atsitrenkti į kokį akmenį. Lipant statesnėmis vietomis yra pritvirtintos grandinės. Jeigu turite apraišus – bus saugiau, o ir pasimokyti naudotis karabinais čia visai įdomu. Tačiau alpinistiniai apraišai čia tikrai NEBŪTINI.
Pasiekus Chata pod Rysmi (2250) – galima gauti pavalgyti, atsigerti. Kava čia kainuoja tiek pat, kiek Laisvės alėjoje. Šioje vietoje jau buvo šalta, vos +11. Todėl patarimas – kopiant net vasarą įsidėti šiltesnių rūbų ir galbūt atsarginių, jei paslystumėte ar sušlaptumėte. Nuo Chata pod Rysmi iki viršūnės kelio jau visai nedaug, nepilnai valanda. Tačiau patekę į debesį matome vos kelis metrus į priekį ir suprantame, kad viršūnė nebus vaizdinga…
Kopėme sekmadienį, bet žmonių buvo tarsi skruzdėlyne, reikia saugoti save ir kitus, nes kartais koja ne ten ir krūvelė akmenų gali nuriedėti apačion.
Viršūnė paskendusi „piene“. Jei gerai supratom – šis kalnas kviečia į svečius trečią kartą. Žinoma, jis tikrai bus!
Keletas praktinių patarimų:
-Nuomokitės gyventi kuo arčiau, – tada nereikės taip anksti keltis.
-Pasirūpinkite neperšlampama avalyne ir pasiruoškite sniegui! Tinka bet kas: katės, kopimo lazdos, virvė.
-Specialaus fizinio pasirengimo šiam kalnui nereikia, svarbu patogi avalynė ir kuprinė. Buvo žmonių, lipančių su mažamečiais vaikais. Tačiau per daug nenuvertinkite Rysy viršūnės, – kartais ji gali tapti pavojinga.
-Lipant kai nesimato trasos ženklinimo (pvz žiemą) arba norint paklaidžioti kitomis trasomis – puiki programėlė su GPS „Trails Tatra Mountains“, kurią galite parsisiųsti tiesiog į savo mobilųjį.
Filmuką iš kelionės į Rysy galite peržiūrėti paspaudę čia:
© 2024 Kalnų žygeivių bendruomenė
Theme by Anders Noren — Up ↑
Naujausi komentarai