Kalnų žygeivių bendruomenė

Žygių informacija. Diskusijos. Patarimai. Galerija. Ir kita.

Mėnuo: spalio 2017

Bystra Lavka

Keliautojai Domantas ir Karolina pasidalino įspūdžiais iš šią liepą vykusios kelionės į Aukštuosius Tatrus, kur jie kopė į viršūnes Bystra Lavka (2314 m) ir Velka Svištovka (2038 m).
Iš Lietuvos į Tatrus atvažiavome automobiliu per vieną dieną. Pirmą naktį apsistojome Tatranska Lomnica miestelio kempinge Tatranec. Pasirodė toks sovietinio palikimo, sunku susikalbėti angliškai, bet tikrai tvarkingas. Laukas didelis, vietos daug ir rakursas į kalnus kaip iš atviruko. Mokama atskirai už automobilį, palapinę, žmogų, kurorto mokestį – mums dviems gavosi 18 eurų parai.

Antrasis mūsų išbandytas kempingas – Autocamping Tatranska Strba, netoliese Strebske Pleso miestelio. Žymiai naujesnis, yra tualetai, dušai, lengva susikalbėti angliškai. Vietos įsikurti ant žolės išdėstytos pakopų principu, tačiau apskritai vietos mažiau, su kaimynais būti reikia glaudžiau. Patiko, kad vietoje yra restoranas-baras, kur galima iki vidurnakčio skaniai pavalgyti ir atsigerti. Antro kempingo kaina buvo tokia pati.
Pirma diena buvo neilgas pasivaikščiojimas pasikėlus keltuvais iš Tatranksa Lomnica miestelio (užtrukome iki 4 valandų). Antrą dieną kilome į viršūnę, Velka Svistovska. Žygis į šią viršūnę, neslėpsime, buvo varginantis. Kopiant į šią viršūnę pirmiausia reikia mišku praeiti iki trobelės Chata pri Zelenom Plese. Vieta verta dėmesio – ten atsiveria nuostabūs vaizdai (žalias ežeras ir pati trobelė dideliame slėnyje). Žygį pradėjome Bialy Vody stotelėje, iki kurios galima važiuoti autobusu nuo Tatranska Lomnica miestelio iki stotelės, nuo kurios pradedamas žygis, tačiau autobusai važiuoja gana retai (du kartus per valandą ar rečiau). Nuo trobelės lipome zigzagais, tai labai išvargino ir netgi šiek tiek atsibodo. Nors, aišku, pasiekus viršūnę – jausmas nerealus. Užlipome ir nulipome apytiksliai per 9 valandas.

Trečią dieną tiesiog pasivažinėjome po Tatrus, aplankėme baseinus Vrbov Thermal Park, kurių kaina apie 12 eurų porai valandų, o įvairovė tikrai didelė (ypač patiko geoterminiai baseinai).
Na ir ketvirtą dieną buvo ta nuostabioji kelionė į Bystra Lavka, kuri paliko mums nerealių įspūdžių ir užkrėtė kalnais amžiams. Žygį pradėjome nuo Štrebske Pleso miestelio, pirmiausia žygiavome ilga gatve. Tuo metu vyko mugė miestelyje, buvo daug žmonių – savotiška atrakcija. Po kelių valandų priėjome didelį krioklį, pro ten turėjome lipti kiek ekstremaliau – naudojomės tam skirtomis grandinėmis, kad prisilaikytume.
Užlipę ant šlaito (krioklys buvo tarsi laiptas į tą šlaitą) atsiveria kerintys vaizdai. Taip ir lipome kas kelias pakopas vis pasižvalgydami iki paskutinės kelio atkarpos į pačią Bystra Lavka.

Lipant į Bystra Lavka maždaug pusiaukelėje galima pamatyti 1979m. sudužusio gelbėtojų sraigtasparnio liekanas, kurios visos ten ir likę iki šių dienų bei monumentą.


Paskutinė atkarpa į Bystra Lavka buvo pati stačiausia, ją įveikti prireikė maždaug pusantros valandos. Tada jau nebėra lipimo serpantinais, tai panašiau į tiesų lipimą akmenimis stačiai į kalną. Reikia ir rankų, ir grandinių pagalbos. Pasiekus patį taip vadinamąjį balną reikia būti atsargiems, ypač mūsų atveju, kai šiek tiek lijo ir buvo sniego, o žmonių daug. Svarbu neskubėti. Patiko tai, kad įveikę kiekvieną pakopą rasdavome vis kokį nors vandens telkinį. Į apačią nusileidome keltuvais. Specialaus fizinio pasirengimo neturėjome, todėl kopti vietomis buvo sunku, bet net ir nesportuojantiems – tikrai įmanoma.

Tatruose mus ypatingai sužavėjo gamta ir sutiktas kalnų ožys. 🙂 Prasilenkėme labai arti jo, džiaugiamės, kad draugiškas pasirodė. Taip pat didelį įspūdį paliko momentas, kai lipant į Bystra Lavka kalnyne sugriaudėjo. Nebuvome gyvenime girdėję tokio stipraus ir čaižaus garso, tokio aidėjimo. Sunku nupasakot, bet atrodė, kad visas kalnas dreba. Tuomet pajautėm kokia nerealiai didinga yra gamta ir nors mes įlipame į kalnus, bet vis tiek palyginti su jas esame tarsi maži vabaliukai…

Praktiniai patarimai keliaujantiems ten ir norintiems nakvoti:
-Važiuoti į Tatrus su konkrečiu tikslu ir atostogų planu, kad būtų galima pasiruošti. Juk galima ir kopti į kalnus, ir tiesiog pasivaikščioti (pvz iki trobelių), nes ir ten atsiveria kerintys vaizdai.
-Svarbu turėti daug vandens, užkandžiams turėjome riešutų, batonėlių. Pietums valgydavome lietuviškų lašinukų su daržovėm ir duona. Labai patogu ir greita! Vieną dieną pasiėmėme ir po karinį davinį į kalnus – man labai patiko, o Karolinai ne taip labai.
-Kalbant apie kempingus – gerai būtų pasiimti elektros kabelį. Miegant palapinėje – pasiimti šalčiui nepralaidžių patiesaliukų, turėti šaltkrepšį (nes kempingo šaldytuve vietos labai mažai).
Ar patiko? Greičiausiai įspūdingiausios kelionės yra tos, iš kurių grįžęs nori pasakoti įspūdžius visiems iš eilės, net jei tavęs neklausia, kaip sekėsi. Patikėkite, grįžę iš atostogų Italijoje prie jūros neturėjome tiek daug papasakoti, kaip grįžę iš Tatrų. Nors tai buvo pirma tokia kelionė į kalnus, bet kalnai jau stipriai traukia ir dabar neįsivaizduojame savo atostogų be žygių. Žinoma, norisi važiuoti ir į kitus kalnus, išbandyti Alpes ar Skandinavijos kalnynus, tačiau net neabejojame, kad į Tatrus tikrai dar sugrįšim, nes ten dar labai daug nepamatėme. Ypač patiko toks atostogų tipas – važiuoti su automobiliu. Kur ir kada nori sustoji, nereikia prie nieko derintis, o ypač smagu vairuotojui Slovakijos kalnų keliuose pasivažinėti! Taigi mūsų pasakojimo reziumė: už kalnus geriau tik kalnai!

Vezuvijus

Vezuvijus (1281m.) – aktyvus ugnikalnis Italijoje, esantis šalia Neapolio. Istoriškai pagarsėjęs dėl savo išsiveržimo 79m., kuomet palaidojo Pompėją ir kitus netoliese esančius miestus. Paskutinį kartą išsiveržęs 1944m. – rūkstančiais dūmais grasina išsiveržti bet kada ir vėl.

Kopiant į Vezuvijų išankstinio pasiruošimo reikia nedaug: įsimesti kokį šiltesnį rūbą ir keletą eurų (mokamas parkingas ir net keliose vietose įrengtos vietinių turgavietės, patekimas į tualetą taip pat apmokestintas 1€, taksi nuo kalno vidurio veža už eurą pora km į viršų, kad lipti lieka vos 1 km). Bet apie viską nuo pradžių…
Apie tai, kaip užkopti į Vezuvijų- informacijos mažai. Ypač jei norisi iki pat ugnikalnio keliauti su savo automobiliu, o ne viešuoju transportu. Nors visi forumai ir vietiniai rekomenduoja iki ugnikalnio keliauti autobusu – mums toks kelionės būdas pasirodė per brangus, ribojantis laisvę būti ant kalno tiek, kiek norisi ir painus. Teko girdėti daug istorijų apie autobusus vežančius iki kalno ir išlipant prašančius susimokėti nuo 5 iki 20€ mokestį. Kaina priklauso nuo to, į kokį autobusą įsėsi (turistiniai autobusai viliojasi žmones įvairiais būdais, būna, kad net apsimetinėja viešuoju transportu, atvažiuoja į stotelę keliomis minutėmis anksčiau ir susirenka žmones, kurie galvoja, kad lipa į viešąjį transportą ir tik žmonėms išlipant pareiškia, kad čia turistinis autobusas, kurio kaina už kelionę keliskart didesnė).
Ieškant Vezuvijaus dar kartą pasitvirtino faktas, kad Neapolio apylinkėse į turistus dėmesio kreipiama mažai – vėlgi nuorodų ir informacijos stoka. Taip susipažinome su dar vienu beklajojančiu turistų (pačių italų) ekipažu ir bendromis jėgomis parkingą suradome drauge.
parkingą mokame 5€ (gal ir galima automobilį pasilikti dar žemiau kalno nemokamai, tačiau šaligatvių nėra, serpantinų kelias siauras, todėl lipti gana pavojinga, ypač kai pirmyn ir atgal maršrutuoja turistiniai autobusai, o stačiai kalną lipti trukdo tvoros bei išdegęs miškas). Nuo parkavimosi vietos į kalną kilti galima tik kojomis arba taksi autobusiukais, kurie siūlo savo paslaugą – pavežti pora km už 1€ asmeniui.
Lipame serpantinų keliu keletą kilometrų. Priėjome iki vietos kur išlaipina taksi važiuojančius keleivius. Čia informacinis stendas su žemėlapiu ir už vartelių kažkoks medinis namelis, ant kurio tvoros parašyta „Tickets“. Nelabai supratome ar tai bilietai leistis žemyn su taksi, ar lipti į kalną, todėl nusprendėme neužeiti pro uždarytus vartelius ir lipti toliau į viršų pasižiūrėti, kas bus ten. Palipus dar beveik kilometrą – apžvalgos aikštelė, vietiniai turgavoja suvenyrais, WC už 1€. Ir tarpuvartėje stovinti pikto veido moteriškė tikrinanti bilietus… Mes bilietų neturėjome, sakėme nelabai supratę kur juos nusipirkti, o ji tik mosavo rankomis lipti žemyn ir nusipirkti bilietus. Suprask, medine tvora aptvertas medinis namelis buvo kasa. Šiuo atveju turistai važiuojantys su kelionių agentūromis bilietus gauna iškart, todėl mus ir suklaidimo masė žmonių, išlipusi iš autobusų ir praėjusi tą medinę trobelę bei pasileidusi tiesiai į kalną. Taigi teko nulipti žemyn ir nusipirkti bilietus (po 10€).
Praėjus bilietų patikrą prasideda beveik 1km lipimo „zigzagais“ smėliu. Takas platus, su turėklais, turistų daug. Tačiau tai nėra tik pasivaikščiojimas, nes takas gana status, o smėlis vietomis klampus.


Pasiekus viršūnę ketera galima apeiti iki pusės ugnikalnio. Pasitaikius geram orui atsiveria nuostabi panorama: jūra, miestai, kalnai tolumoje. Vos tik saulę užstojo debesys – prisiminėm dėl ko įsimetėm po šiltą megztinį. Visa kelionė net ir neskubant užtrunka iki pusdienio.


Patarimai:
•Lipti darbo dieną, nes Vezuvijus gausiai lankomas ir italų, todėl didelė žmonių masė kartais gali sugadinti visą grožėjimąsi vaizdais.
•Lipti ryte, kai turistų mažiau, o popiet galima keliauti į Pompėją (miestą, 97m. po Kristaus, palaidotą po lava), taip išlieka tęstinumas ir stipri emocija.
•Visgi važiuoti savo transportu.
• Ir žinoma: nepražiopsoti bilietų kasos 🙂
Už pasakojimą dėkojame keliautojams Agnei, Lukui, Augustei ir Mykolui.