Kalnų žygeivių bendruomenė

Žygių informacija. Diskusijos. Patarimai. Galerija. Ir kita.

Mėnuo: sausio 2017

Monblanas

Šis per Pranzūciją ir Italiją besidriekiantis kalnas yra aukščiausias Alpėse, visoje Europoje ir Europos sąjungoje. Kalno aukščiausia vieta siekia 4810m. Įspūdžiais pabuvojus Monblane dalijasi du užkietėję keliautojai, vyras ir žmona, – Sindė ir Smilga. 😉

Kaip sugalvojot kopti į Monblaną? Kiek laiko ir kaip tam ruošėtės?
Nuo pažinties pradžios pasikalbėdavome, kad abu mėgstame kalnus. Kadangi mano vyras yra ne kartą buvęs kalnuose (ne kaip civilis), laisvai vaikšto po juos, o taip pat turėjo draugus, galinčius paskolinti alpinistinę įrangą – apsispręsti buvo nesunku. Ruošiausi turbūt per trumpai, bet visą gyvenimą reguliariai sportuoju, tad gal kiek daugiau pabėgiojau prieš kopimą, daugiau dėmesio skyriau kojų raumenims.

Keliese kopėte į kalną? Kada išvykot, kada pradėjot ir kiek laiko ten užtrukote?
Kopėm tik dviese. Didžiausias to minusas – visada turi nešti sunkų svorį (per abu žmones gavosi tikrai virš 40kg). Išvykom 2012m. liepą. Skridom iš Vilniaus į Milaną, ten išsinuomavom automobilį ir nuvažiavom iki Aostos Italijoj ir iš ten sėdom į autobusą. Juo „kirtom“ Prancūzijos sieną bei pasiekėm Šamoni miestelį. Taupydami miegojom pas vietinį gyventoją namuose, ryte gana ilgai „krapštėmės“ ir pradėjom kopti nuo pat apačios – iš miestelio. Atidavę daug jėgų pamatėme, kad buvo traukinukas, kuris užkelia iki papėdės. Tuomet galvojau, kad „nuimsiu“ savo vyrui galvą. 😀 Pačiam kalne yra sustojimai, mums teko pernakvoti šeltery, aišku neplanuotai, nes jei būtume išėję anksčiau ir pasikėlę ne savo kojomis – dienos pabaigoje būtume buvę aukščiau. Pasiekus 2700m (vadinamąjį „paukščio lizdą“) prasideda tikrasis kopimas. Pagrindinis taškas yra 3200m. aukštyje (tete rouse), kur yra bazinė stovykla. Ten yra palapinių miestelis, namelis, kuriame galima gauti karšto maisto, netgi atsiskaityti kortele. Namelyje galima pernakvoti, tik vietos užsakytos maždaug metus laiko į priekį. 🙂 Apskritai – labai didelė turistų apgultis. Nuo 3200m iki 3800m reikia kopti praktiškai stačia akmenų siena. Ten vėl galima rasti nakvynę ir maisto. Taip pat buvo galima statyti palapines. Lipom labai lėtai, nes man labai sunku buvo nešti svorį, o dėl to nepakeliamai skaudėjo nugarą. Supratau kad nuo 3200m iki 3800m kuprinės niekaip neužnešiu. Vyras nešdavo mano daiktus arba grįždavo jų paimt… Supratusi, kad kuprinės neužnešiu, pasiėmiau tik svarbiausius daiktus ir su jais pasiekėm 3800m., kur gavom labai skaniai ir sočiai pavalgyt bei išsimiegot už labai nedaug (nepamenu, gal 35eu abiem). Bet gali miegot tik tie, kas valgo. Keliamės antrą nakties ir einam į kalną vėl – iki pat viršūnės, tačiau mes „strigome“ ties 4200m. Tą aukštį pasiekti gana nesaugu, ypač tiems, kas nebuvę kalnuose. Ten labai lengva užsimušti ar tiesiog pasiklysti… Visa kelionė truko kažkur savaitę. Lipt galima ir penkias dienas, ir dvi savaites. Ypač jei tenka laukt palankių oro sąlygų aukštai, kad galėtum nueit iki pačios viršūnės. Pačiam žygiui buvom pasilikę keturias dienas.

Kas buvo sunkiausia kalne?
Sunkiausia nešamas svoris, nugaros problemos. Norėčiau kitą kartą kopti kiek komfortiškiau. Ir pritrūko laiko aklimatizacijai. To nenumatėme, gal per prastai pasiruošėm. Pilvą labai raižė. O nubėgt nėra kur. 🙂 Daug kur vėlavom, tai taipogi apsunkino kelionę. Svarbu išeit laiku. Kai saulė pradeda tirpdyt sniegą bent kažkiek – gali prasidėt griūtys, akmenų nuslinkimai… Vienoje vietoje einant per tarpeklį dideli rieduliai gali kristi ant žmonių.
Veikia šaltis (nuo 3200m sniego yra, temperatūra apie -15), greičiau pavargstama. Reikia orientuotis kalne.

Kodėl nepavyko įkopti? Kaip manai, kas būtų nutikę, jei būtumėt bandę kopti toliau arba laukę?
Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi… Per vėlai išėjom iš 4200m ir būnant kalne apie 11h užėjo didelė pūga, rūkas. Jei būtume bandę kopti – būtume žuvę, faktas. Laukti nebeturėjom laiko, nes buvom nusipirkę bilietus grįžimui.

Ar buvo labai apmaudu? Ar tik dar labiau paskatino norą lipt į kalnus?
Nusivylimo nejaučiau, gal šiek tiek tuo momentu, kad neįvykdžiau savo plano. Manau, mes tiesiog turim grįžti kitokie, labiau pasiruošę, labiau tam subrendę, daugiau numatę ir apskaičiavę.

Kiek apytiksliai gali kainuoti tokia kelionė?
Mums nekainavo įranga. Drabužių negalime skaičiuoti, nes įmanoma nusipirkti drabužius nuo pigiausių iki brangiausių. Jeigu neturite drabužių – kainuos labai daug. Iki 3200m dar galima palapinę statytis, tačiau aukščiau gali brangiai atsieiti ir pati nakvynė (vienam žmogui naktis su vakariene gali siekti iki 50eu). Žinoma, dabar gali būti viskas žymiai brangiau. Už 500eu žmogus (negyvenantis Monblano papėdėje) vargiai gali įlipt į Monblaną, nebent turi iš anksčiau visus rūbus ir važiuoja ne vienas (taip susitaupo kuras).

Ar jautei kokius nors nemalonius simptomus kalne?
Manau, man pasireiškė aukštikalnių liga. Nuo 4200m. man labai norėjosi miego, norėjosi tiesiog bet kur nukristi ir miegoti. Pykino. Manau, norint pilnai aklimatizuotis, reikėtų stotelėse miegot po 2 naktis.

Ką patartumėt norintiems kopti į Monblaną?
Stengtis niekur nevėluot. Taip pat kalnui reikia gero fizinio pasirengimo, stiprios nugaros. Geriausia treniruotis reguliariai, o ne tik prieš pat kelionę… Patartume daugiau laiko skirt adaptacijai ir“užsimesti“ daugiau dienų dėl nenumatomų netikėtumų. Todėl patartume važiuot su automobiliu, o ne skrist lėktuvu.
Apskritai į kalnus lipantiems – kopkit ne tam, kad žūtbūt užkopt, bet kad jais pasigrožėt. Reikia ugdyt dvasią kasdieniniame gyvenime, o ne tik lipant į kalnus. Žinot, kalnus galima jausti ir savyje, kopiant į „savo kalną“ kasdien (pvz nereaguojant į tam tikras situacijas audringai, mąstant racionaliau). Skaičiau V. Vitkausko knygą ir manau jis įkopė į Everestą tik todėl, kad nenorėjo jo nugalėt. 🙂 Žmogus niekada nenugalės kalno.

Ar dar bandysit šturmuoti aukščiausio Europos kalno viršūnę?
Grįžti planuojam. Reikia pasiruošt, taip pat ir finansiškai. Dabar 3800m aukštyje esantis namelis jau naujas, kainos žymiai didesnės, nes maršrutas populiarus, santykinai lengvai pasiekiamas. Daug kas samdosi gidus iš Šamoni miestelio ir jie tiesiog užtempia keliautojus į viršų. 😀
Beje, įdomus faktas: šalia mūsų pasistatę palapinę buvo du čekai, kurie atėjo tiesiog prisimint šitą kalną ir pasivaikščioti jame. Jie pasakojo, kad būdami 18 metų į šitą kalną užlipo (neįtikėtina!) ir nuo jo nulipo per vieną dieną!

Reziumuojant
Įspūdis, kai būni aukščiau debesų – jaučiasi tikras, laukinis kalnas, vėjai visai kitokio garso, nei ant žemės. Jausmas liko iki šiol.
Tačiau tai nėra švelnus kalnas. Jei kalnai turėtų lytį – tai būtų agresyvus, jaunas, ambicingas vyras. Nepalyginsi su Tatrais, Karpatais, kitais Alpių kalnais, kurie turi savyje švelnumo. Maršrutas kuriuo ėjom nebuvo sudėtingas, iš kitų pusių yra sudėtingesnių ir pati viršūnė mums pasimatė nuo maždaug 4200m. Kai pamačiau jį visą – sustojau, nes akimirką nesijaučiau verta į jį įlipt. Tokio grožio dar nebuvau mačiusi. Ten nepaprasti vėjai, speigai, šaltis, nepaprasta didybė…
Manau, kad kalnus reikia gerbti, gamtą reikia gerbti, mes ateinam pas juos į svečius, mes turim pasiprašyti priimami… Tos pagarbos iš kitų alpinistų pasigedau. Kai dingsta pagarba, dingsta saugumo jausmas – dėl to atsiranda mirtys. Taisyklės ir etika kalnuose būtina.

Filmai apie kalnus. I dalis

Dažnai žmonės net neįsivaizduoja, kas yra alpinizmas ir koks didelis iššūkis gali būti kalnai. Filmai apie kalnus padeda geriau suvokti profesionalių alpinistų gyvenimą kalnuose, o taip pat patiks ir tiems, kas mėgsta veiksmo filmus bei įspūdingus gamtos vaizdus. Be to, juose akcentuojamos dažnai daromos klaidos, iš kurių galima mokytis. Galbūt kas nors jau esate šiuos visus filmus matę, bet jei kas nors ne ir norite turėti gerą laiką – enjoy. 😉

How the Earth Was Made: Everest
Dokumentinis, mokslinis, beveik valandos filmas apie „superžemyno“ skilimą ir atsiradusius pokyčius, apie tai kaip slenkant žemynams susidarė Himalajų kalnynas ir aukščiausias Žemės kalnas Everestas. Deja, tik anglų kalba. Būtinai pasižiūrėkite. Apie tai mokė mokykloje, geografijos pamokose, tačiau čia – viskas labai išsamiai ir įdomiai.

Everest
Šių laikų, profesionaliai pastatytas biografinis-dokumentinis filmas. Įtraukiantys dialogai, daug veiksmo, informacijos ir, žiūrint FHD raiška dideliame ekrane, nuostabūs kalnų peizažai. Lietuviškuose torrent portaluose be problemų galima rasti lietuvių kalba. IMDB reitingas 7,1/10 esant 146 112 įvertinimams.

Meru
Dokumentinis filmas apie tai, kaip grupė draugų, patyrusių alpinistų, kopė į santykinai žemą, tačiau statų ir techniškai sudėtingą Himalajų kalną Meru. Filmas labai geras, tačiau dar nepopuliarus (remiantis IMDB.com). Lietuvių kalba įgarsinto rasti nepavyko, tačiau su lietuviškais subtitrais yra. Šis filmas mums pasirodė pats įdomiausias ir geriausias iš visų iki šiol matytų, todėl labai rekomenduojame.

North face
2008-tųjų metų istorinis filmas. Kai kur talpinamas „Nordwand“ pavadinimu. Filme ekranizuojama tragedija, kai du draugai vokiečių alpinistai 1936 metais bandė įkopti į Eigerio kalną šiauriniu jo šlaitu. Kaip jiems sekėsi – žiūrėkite filme, nes jis nenuginčijamai puikus. Filmas išsiskiria iš kitų, nes pasakojama apie praėjusį amžių ir „nukelia atgal“.

Vertical limit
2000-tųjų metų filmas apie tragediją bandant įveikti K2 kalną. Šiame filme daug romantikos, intrigų tarp žmonių, pasakojama apie jų tarpusavio santykius, pasitikėjimą, egoistiškumą. Taip pat filme labai vaizdžiai parodoma grėsminga aukštikalnių būklė – plaučių edema. 🙂

The Summit
Dokumentinis filmas apie 2008 metais įvykusią tragediją lipant į K2 kalną. Šis įvykis nustebino visą pasaulį, nes žuvo net 11 alpinistų, nors buvo pavydėtinai geros oro sąlygos. Daug emocijų, neišgalvoti įvykiai, žmonės ir, žinoma, kerintys vaizdai…

Pradžiai tiek. Laukite tęsinio 😉