Kalnų žygeivių bendruomenė

Žygių informacija. Diskusijos. Patarimai. Galerija. Ir kita.

Page 2 of 2

Teidė

Teidė – vulkanas, esantis Kanarų salose, Tenerifėje. Priklauso Ispanijos valstybei, yra įtrauktas į UNESCO paveldą. Tai aukščiausias Ispanijos taškas ir taip pat aukščiausia vieta visose Atlanto vandenyno salose. Teidės aukštis – 3718m. Paskutinį kartą vulkanas buvo išsiveržęs 1909 metais. Manoma, kad ateityje šis vulkanas dar išsiverš, nes karts nuo karto yra registruojamas jo seisminis aktyvumas. Šis vulkanas traukia turistus iš viso pasaulio, juk jei jau atvykai į Tenerifės salą – negali neaplankyti nuostabaus gamtos stebuklo.

Svarbu nepamiršti, kad aukštikalnių liga (acute mountain sickness) gali pradėti varginti lengvais simptomais jau nuo 1500 metrų virš jūros lygio, o nuo 2400 metrų vienokius ar kitokius simptomus jaučia didelė dalis keliautojų. Kadangi į dalį vulkano galima užvažiuoti automobiliu ar kilti keltuvu – kylama santykinai greitai, todėl dar labiau padidėja tikimybė pasijusti blogai. Žinoma, jeigu mėgstate slidinėti ir esate kėlęsi keltuvu – jausmas panašus ir galbūt Jums visiškai nesukeliantis diskomforto. Tačiau plačiau apie aukštikalnių ligą, jos simptomus ir kaip to išvengti – kituose mūsų įrašuose.
Na, o dabar apie mūsų kelionę į Teidę… Pats ugnikalnis yra gana „komercinis“ reikalas, į jį kaip tik įsigeidę neužlipsite.

Pirmas variantas – galima keltis su keltuvu (kaina žmogui apie 30 eurų). Taip daro dauguma turistų. Užkeliama iki apžvalgos aikštelės maždaug per 10-15 minučių, į pačią viršukalnę lipti tikrai ne visada galima, nes jeigu yra daug sniego – gali būti nesaugu.

Tačiau mes neabejojame, kad pamatyti kraterį verta…

Antras variantas – kilti automobiliu iki trasos ir tada lipti kojomis. Iš salos rasti kalną nėra sunku naudojantis navigacija ir kelio ženklais. Kylant į kalną automobiliu yra gražių apžvalgos aikštelių, verta išlipti pasigrožėti savitais vaizdais. Stovėjimo aikštelė yra kiek toliau, todėl iki trasos pradžios reikėjo paeiti apie 1km.


Pati trasa prasideda plačiu, nelabai stačiu keliuku – tai geras apšilimas. Visur žvyras ir akmenukai, jokios augmenijos. Aukštis trasos pradžioje apie 2,5 km. Čia jau pasijautė nemalonūs simptomai: dusinimas, silpnumas, dažnas širdies plakimas. Toliau trasa vis statėjo, nuo 3260m pradėjome matyti sniegą. Taigi be tokių būtinų dalykų kaip daug vandens, apsauginis kremas nuo saulės, patogi avalynė, užkandžiai – pasiimkite ir šiltesnį rūbą. Į pačią viršukalnę norint užlipti – su sportiniais paprastais bateliais gali būti kiek sunkiau, todėl būtų puiku turėti avalynę skirtą sniegui.

Belipant netyčia buvome nuklydę nuo trasos gan stipriai, taigi netoli viršūnės būkite atidesni. Į pačią viršūnę taip ir neužkilome (sustojome likus 400m iki viršūnės), nes buvo per prastos sąlygos, o ir diena ėjo į pabaigą: nebuvom pasiruošę lipimui žemyn savo kojomis, o tuo labiau sutemus. Taip pat paskutiniems 400m. reikia atsišviesti leidimą ir turėti jį su savimi, bet kaip jau minėjau – mums jo neprireikė.


Leidomės su keltuvu (kaina apie 12 eurų). Taip pat pasidomėkit, kada leidžiasi paskutinis keltuvas, nes tai nėra labai vėlai ir jį pražiopsojus gali tekti nusileisti kojomis. Trasą įveikėm maždaug per 4,5val.
Jei įdomu keltuvas ar kojos – mūsų atsakymas vienareikšmiškas. Juk lipimas į kalną ir yra pats didysis malonumas… Bet kaip kam patogiau. 🙂
Taigi Teidė – kitokio kraštovaizdžio vulkanas, į kurį tikrai pasistenkite nuvykti, net jei nesate fiziškai labai pajėgūs – tai puikus žygis ir pradedantiesiems. O ypač jei jau atsidūrėte Tenerifėje. 😉

P.S. Už nuotraukas ir prisiminimus dėkojame Miglei ir Pauliui 🙂

Dinara

Dinara – aukščiausia vieta Kroatijoje, kuri turistams dar mažai žinoma. Šis kalnas yra vienas aukščiausių Dinarų kalnyne ir pūpso riboje tarp Kroatijos bei Bosnijos ir Hercegovinos. Kalno aukštis – 1831m.
Svarbu paminėti, kad Dinaros kalnas, nors ir neypatingai aukštas, suteikia galimybę pasimėgauti įstabiais vaizdais ir yra pakankamai „draugiškas“, nes į jį be didelio vargo neskubant galėtų įlipti ir vyresnis vaikas, ir senyvo amžiaus žmogus.
Šalia lietuviams gerai žinomo nuostabaus grožio Splito regiono yra žymiai mažesnis Knino miestas. Būtent jo ieškodami ir pradėjome savo kelionę aukščiausios Kroatijos vietos link.
Taigi penkiese (keturi suaugę ir vienas paauglys) nusprendėme leistis į šią kelionę. Mėgstam pamiegot ir paplepėt prie kavos puodelio, todėl nors ir planavom išvažiuoti iš Bibinje miestelio vos prašvitus (atstumas iki Knino 104km važiuojant mokamu keliu) – kelyje buvome tik apie 9 valandą ryto. Na ir žinoma kur visi klaidžiojimai ieškant pigesnės benzino kolonėlės arba ginčijantis dėl to, kuria navigacija naudosimės šįkart…
Ilgai netrukus privažiavome Knino miestą. Suradus šį miestą naudojantis kelio ženklais buvo nesunku surasti ir siaurom gatvelėm išraizgytą Kovačičiaus miestelį. Daug apleistų pastatų kvietė sustot ir pasivaikščiot po griuvėsius, pasivaišint prisirpusiom vynuogėm, figom, granatais. Sutikti vietiniai žmonės nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai, iš gandų žinojome, kad šiame regione serbų netgi daugiau, nei kroatų, todėl kai paklausdavome kur rasti Dinarą – sulaukdavome tik pagūžčiojimo pečiais. Tačiau Dinarą mes jau matėme…

Buvom atkaklūs ir visgi sulaukėm atsakymo – turim surasti gatvę pavadinimu Ulica fra Petra Kneževica. Gatvelių daug, bet pati nuojauta pakuždėjo kur sukti ir netrukus pamatėm nuorodą link Dinaros.
Važiuodami link Dinaros apsidžiaugėm, kad esam su visureigiu, nes vieškelis praktiškai nevažinėjamas, daug aštrių akmenų ir tai buvo tikras išbandymas tiek vairuotojui, tiek automobiliui. Pavažiavus kiek tolėliau kelias išsiskyrė į dvi dalis: į dešinę – karinis poligonas, į kairę – Dinara. Pripažinsiu, jautėmės ne itin jaukiai, sutiktus žmones stebino turistai iš Europos. O ką kalbėt apie karinius automobilius ir užrašus „attack line“. Minčių kilo įvairių.

Iš Kovačič miestelio lipama į kalną populiariausiu – vakariniu maršrutu. Beveik kilometrą galima važiuoti su automobiliu, kol prasideda tikrasis lipimas į kalną. Automobilį galima pasilikti prie miško trobelės pavadinimu „Brezovac“, kur esant reikalui žmonės ir pernakvoja. Nors iki trobelės važiuoti apie 15 kilometrų, bet kelionė tampa tikrai ilga dėl labai prasto kelio. Norint padidint greitį bent iki 40km/h kelionė gali greitai pasibaigti, todėl tenka kantriai ir lėtai riedėti link tikslo… Tiesa, kantrybės prireikia tik vairuotojui, nes pro automobilio langus matosi nuostabūs kalnų vaizdai, avių bandos, keletas vietinių žmonių su senoviškais automobiliais ir pripažinsim – hipnotizuoja. Jautėmės tarsi būdami visai kitame amžiuje…
Suradę Brezovac trobelę pasilikome automobilį ir leidomės į kelionę mišku. Kartu su mumis lipo du pagyvenę serbai, jie pasakojo, kad į Dinarą lipa jau trečią kartą, nes jų šalyje tai tarsi sveikos gyvensenos etalonas. Beje, jie taip pat nei angliškai, nei rusiškai nekalbėjo. Vienas jų ir vienas mūsų mokėjo vokiškai, – todėl bendrauti pavyko ir patiko.
Kiek paėjus miško takeliu atsiveria nuostabaus grožio pievos, tolumoje matosi kalnai ir vienas gyvenamas namas.

Jau įdienojus pradėjome kopti ir į patį kalną. Kur ne kur esantys akmenys buvo pažymėti baltai raudonais ženklais – supratome, kad taip žymimas kelias. Serbai nurūko priekyje mūsų, kol mes lekavom iš karščio.



Viršutinis kalno trečdalis įveikiamas kiek sunkiau, keliukai labai siauri ir nelygūs, kopimas darosi vis statesnis, o ir atsiveriantis Knino miesto vaizdas gniaužia kvapą taip, kad negali nespoksot.

Pasiekus viršūnę galima užsiregistruoti specialioje knygoje.Tiesa, pervertę knygą lietuvių parašų nepastebėjom.

Ant kalno stovi baltas metalinis kryžius. Vaizdai – na… Reikia pamatyt.


Į Dinarą įlipti galima per 2 valandas, tačiau neskubant ir norint pasigrožėt gali prireikti ir 4. Užlipę į kalną pasivaišinom čia atsitemptais makaronais, serbai siūlė savo tradicinio sūrio ir dalinosi ugnim.

Valandą padrybsoję ir „prisigėrę“ gaivių Kroatijos bei kitoje pusėje – Dinarų kalnyno vaizdų nusileidome žemyn.
Ar reikalingas fizinis pasirengimas lipant į šį kalną? Kai +30 gali būti sunku. Bet tai individualu.
Ar reikalingos specialios priemonės – nors kiti keli sutikti benusileidžiantys keliautojai buvo su kopimo lazdomis, mes kildami vakariniu maršrutu jų nepasigedom. Leidžiantis nuo kalno kojas tikrai paskausta, būtų geriau tvirta, pėdas apspaudžianti avalynė, bet vienas komandos narys užlipo su „Crocs“ tapkėm, taip kad reziumė – Dinara nepavojingas, bet tiek papėdėje, tiek viršūnėje vaizdais turtingas kalnas, į kurį rekomenduojam ir pradedantiesiems.

Kas? Kam? Ką? Kodėl?

Sveiki visi,
Tai pirmas tinklaraščio kalnuzygiai.lt (facebook puslapis https://www.facebook.com/kalnuzygiai/) įrašas. Jame noriu aprašyti kas čia rašys, ką rašys, kam rašys ir kodėl rašys.
Taigi pradžiai čia rašysim mes – tinklaraščio kūrėjai Audrius ir Erika. Tačiau nuo pat dabar galite rašyti ir jūs siųsdami (facebook’e asmenine žinute) ne tik savo, tačiau ir draugų arba išverstą kažkieno kito nuotykį/gidą. Jei būsite nuolatinis ir patikimas rašytojas, sudarysimę galimybę savo įrašą tiesiogiai talpinti čia.
Kaip supratote čia bus rašomos istorijos, nuotykiai ir gidai į kalnus, jų masyvus ir viršukalnes. Stengsimės, kad kiekviena istorija būtų aprašoma kuo informatyviau, pateikiant nuotraukas, vaizdo įrašus ir kitą medžiagą. Be viso to bus rengiami praktiniai patarimai susiję su žygiais į kalnus.
Visa tai bus daroma tam ir taip, kad mūsų bendruomenės nariai, fanai, lankytojai ir kiti „interneto piligrimai“ perskaitę istoriją, ja vadovaudamiesi galėtų nukeliauti ten pat ir patirti tą patį. Tokio principo istorijos bus archyvuojamos ir tinklaraštyje suskirstytos (Kalnų rubrikoje) į žemynus ir kalnynus (pvz.: istorija apie žygį į Gerlach viršukalnę, kuri yra Aukštuosiuose tatruose, o pastarieji randasi Europoje, todėl istorija ir bus archyvuojama kategorijoje „Aukštieji tatrai“).
Visa tai yra daroma siekiant populiarinti žygius į kalnus kaip turizmo rūšį, aktyvaus laisvalaikio ar sveikos gyvensenos būdą ir siekiant įamžinti savo nuotykius.
Pabaigai – prašau jūsų visų like, share – taip prisidedant mūsų veiklos.
Iki greito 😉

Newer posts »